Muzikos naujiena
Nuo dainos šiurpsta oda? Mokslininkai sako, kad jūsų smegenys sujungtos kitaip
Pagaugai nuo dainos – ne silpnybė ir ne atsitiktinumas. Mokslininkai rado, kuo tokių žmonių smegenys skiriasi, kodėl malonumas ateina dar prieš kulminaciją ir kodėl siaubo filmų muzika skamba kaip išsigandęs gyvūnas.
FM.lt · lapkričio 4 d.
Pažįstate tą akimirką? Daina kyla, kyla – ir staiga per nugarą perbėga šiurpuliukai, rankos pasidengia „žąsies oda“. Gal tai Whitney Houston, kai ji „užlipa“ tonu aukščiau. Gal arena, kurioje dešimt tūkstančių žmonių vienu balsu traukia priedainį. O gal – visai netikėtai – reklama per televizorių.
Jei jums taip nutinka, turime gerą žinią: jūs ne per jautrūs. Mokslininkai tai tiria jau ne vienus metus ir atrado įdomių dalykų.
Ne visi tai jaučia
Pagaugų nuo muzikos patiria toli gražu ne kiekvienas. 2016 metais Pietų Kalifornijos universiteto tyrėjas Matthew Sachsas su kolegomis palygino studentus, kurie tokius šiurpuliukus jaučia, ir tuos, kurie – beveik niekada.
Smegenų skenavimas parodė skirtumą: pirmųjų smegenyse daugiau „laidų“, jungiančių klausos sritį su sritimis, kurios atsakingos už emocijas ir malonumą. Paprastai tariant, garsas pas juos greičiau „nubėga“ iki jausmų. Tyrimas nedidelis – vos 20 žmonių, tad tai dar ne galutinis atsakymas. Bet kryptis aiški.
Malonumas ateina iš anksto
Dar įdomesnį dalyką 2011 metais aprašė Kanados McGillio universiteto mokslininkai žurnale „Nature Neuroscience“. Jie stebėjo, kas vyksta smegenyse, kai žmogus klausosi mėgstamos dainos su „tuo“ momentu.
Paaiškėjo, kad smegenys išskiria dopaminą – tą pačią „laimės“ medžiagą, kuri susijusi su skaniu maistu ar kitais malonumais. Ir svarbiausia: dalis jo išsiskiria dar prieš kulminaciją, kai tik nujaučiate, kad ji artėja. Su neutralia muzika tokio šuolio nebuvo.
Tad kai dar prieš priedainį sakote „va, dabar bus“ – tai ne jūsų vaizduotė. Tai smegenys jau gauna pirmą atlygį.
Kodėl siaubo filmų muzika gąsdina
Šiurpas būna ir kitoks. Kalifornijos universiteto Los Andžele biologas Danielis Blumsteinas tyrinėjo gyvūnų pavojaus šauksmus – šiurkščius, „sutrūkinėjusius“ garsus. 2010 metais jis su kolegomis išanalizavo per šimtą filmų garso takelių.
Išvada: siaubo filmų muzikoje gausu būtent tokių šiurkščių, chaotiškų garsų – smuikų cypimo, staigių riksmų. Mūsų smegenys juos atpažįsta kaip pavojaus signalą, kaip išsigandusio gyvūno klyksmą. Todėl net žinodami, kad tai tik filmas, vis tiek susigūžiame.
Kaip „pasigauti“ šiurpuliukus
- Klausykite garsiau ir be trukdžių. Fone, tarp darbo laiškų, šiurpuliukai retai atsiranda.
- Leiskite sau nujausti. Labiausiai „veikia“ dainos, kurias jau žinote: smegenys laukia mėgstamos vietos.
- Ieškokite staigaus pakilimo. Tonacijos kėlimas, įstojantis choras ar netikėta tyla prieš priedainį – klasikiniai šiurpuliukų gaminimo būdai.
Beje, Whitney Houston „I Will Always Love You“ ir šiandien skamba Lietuvos radijuje – per pastarąjį mėnesį beveik trisdešimt kartų. Kitą kartą išgirdę, patikrinkite rankas.