RENGINIO RECENZIJA | Zelandietiška haka ir prarastojo rojaus paieškos su „Hangman's Chair“ ir „Paradise Lost“ (+ foto galerija)

„Kas per velniava? Negi kitų renginių šiandien Vilniuje nėra? Alus išsigaruos, kol pateksim“, – lapkričio 12-osios vakarą prie „Kablio“ skundžiasi šalimais stovinti metalistų grupelė eilėje į gotikinio metalo pirmtakų „Paradise Lost“ koncertą. Eilė išties įspūdinga, prasidėjusi dar iki atsiveriant durims ir besitęsusi, kiek vėliau sužinota, iki beveik pasibaigus apšildančiosios grupės pasirodymui. Pirmas įspūdis įėjus į didžiąją „Kablio“ salę, buvo išgąstis, kad teks koncertą stebėti tiek pat patogiai, kiek važiuojant viešuoju transportu piko metu – gauni ko nori, bet su dideliu kantrybės išbandymu. Kiek vėliau paaiškėjo, patekti arčiau scenos buvo įmanoma, tad it „kelių erelis“ ne tokiu dideliu greičiu, bet taip pat efektingai manevruojant nusigavau arčiau garsistų pulto, kurie monitoravo jau į antrąją pusę persiritusį prancūzų doom metal atstovų Hangman's Chair pasirodymą. Nemeluosiu, tikrai nebuvau anksčiau girdėjusi šios grupės, bet kaip viena koncerto dalyvė prasitarė, paklausta, kodėl prieš ateidama nepaklausė šios grupės, atsakė „norėjau būti maloniai nustebinta“, taip ir aš norėjau. Ar buvau? Taip. Apšildantieji kažkuria prasme įprasmino „prarasto rojaus paieškas“: daug dramatizmo, ekspresijos ir kokybiškas instrumentalas. Toks jausmas, kad stebėtum zelandiečių haką, tik vietoje grėsmingų maorių matai prancūzų muzikantus, kurie toks jausmas, nori savo instrumentus suplėšyti į gabalus. Na, o būgnininkas taip efektingai „daužė bačkas“, nenuostabu, kad turi tokias bickes. Ech... Taip, kaip pati bandai įvaldyti tą patį instrumentą, gali kitaip vertinti jau profesionalų įdirbį. Kadangi ne nuo pradžių stebėjau jų pasirodymą, tai ne tiek daug galėjau juo pasimėgauti, na bet malonus atradimas, kuriuo norisi pasidžiaugt ir pasibaigus koncertui. „Hangman's Chair“ apleidus sceną, žmonių masė dar labiau patirštėjo, tačiau, skirtingai nei per grūstis kokiuose „Black Friday“, „Jamam“ ir kituose moderniuose beprotnamiuose, žiūrovai labai draugiški buvo. Tiek draugiški, kad skubant nusiplauti rankas net eilėje į WC užleido su žodžiai „Nu jei labai spiria, bėk“. Na, bet grįžime prie laukiamiausio vakaro pasirodymo – „Paradise Lost“. Šios grupės nereikia pristatinėti, gotikinio metalo pradininkų gerbėjų ratas toks platus, kad apima ne vieną kartą. Taip tik dar kartą gali įsitikinti, kad negali būti, nei per daug jaunas (nors sulaukiau ir tokios replikos), nei per daug senas klausytis šios grupės. „Sveika Lietuva! Kaip gera jūsų tiek daug matyti, esame grupė „Paradise Lost“, o čia „Blood And Chaos“, – pasisveikina grupės frontmenas ir išsyk užsuka didžiulį moshą, kuris išsilaikė iki pat paskutinio kūrinio. Buvo matyti kaip lietuvaičiai laukė britų pasirodymo. Na, o nepaisant, kad tai jau buvo priešpaskutinė paradise‘ų turo stotelė, energijos stygiumi jie tikrai nesiskundė. Aaron Aedy tiek shake‘ino galvą grodamas gitara, kad atrodė, jog ji ant kokios spyruoklės ir priminė tuos žaislus, kur suki dėžutės svirtelę skambant vaikiškai muzikai, o tada iš jos iššoka koks klounas ir dar savarankiškai toliau linguoja. Tuo tarpu Gregor Mackintosh ne tik meistriškai atlikinėjo kiekvieną „Paradise Lost“ hitą, kad tapo didžiosios dalies koncerto fotografų pagrindiniu modeliu. Skrajojantys dredai ir rimtis veide traukte traukė kamerų objektus jo kryptimi. Na, yra dėl ko. „Bet tai kokia graži jų ta šiaurietiška tartis“, – pasidžiaugia anglistė kompanjonė ir ištikima paradise‘ų gerbėja, gerai skirianti visų JK regionų tartis, tuo tarpu stebint kitus žiūrovus negalėjau nustoti šypsotis, buvo labai miela matyti, kaip kone kiekvieną dainą žodis žodin vis koks melomanas traukė kartu su grupe. Nepaisant to, kad „Paradise Lost“ eksperimentavimas su stiliais per grupės istoriją nebuvo vienareikšmiškai vertinamas, tačiau kūrinių įvairovė, apjungusi visą grupės kūrybą koncerto „Kablyje“ metu tiko. Tiek senieji kūriniai, tiek ir naujieji susiklausė labai susiklausė ir derėjo tarpusavyje. Vakaro metu skambėjo tokios paradise/ų dainos, kaip: „As I Die“, „Faith Divides Us - Death Unites Us“, „No Hope in Sight“, „One Second“, „Forsaken“, „The Last Time“, „The Enemy“, „Darker Thoughts“, „Ghosts“ ir kitos, kurios ne vieną grupės gerbėją privertė iš naujo atrasti šią grupę. Savotiškas paradise‘ų renesansas. „Nu ką pasakoti? Geras koncertas“, – pasidžiaugia viena sutikta pažįstama besibraunanti per minią rūbinės link. Smagu stebėti muzikinių legendų pasirodymus Lietuvoje, kurios vis dar nėra praradusios aktualumo. Tokiu atveju tik dar kartą įsitikini – kokybiška muzika neturi galiojimo datos. Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian, fotografavo Vytenis Jurevičius