RENGINIO RECENZIJA | Vasariška latvių nostalgija ir solidus „Nothing But Thieves“ debiutas (+ foto galerija)

Spalio 20-osios vakaras, besikeičiantys orai ir melomanai vinguriuojantys „Compensos“ kryptimi, kurioje laukė dešimtmetį gyvuojanti anglų roko grupė „Nothing But Thieves“. Ne veltui, JK laikoma roko tėvyne, jie vis turi kuo pradžiuginti šio žanro mylėtojus nuo „The Beatles“, „Rolling Stones“, „Led Zeppelin“, „Pink Floyd“ iki jaunųjų rokerių, kaip kad „Nothing But Thieves“, kad Lietuvoje pastarųjų gerbėjų gretos gausios buvo galima įsitikinti vos įžengus į salę. Kas poromis, kas po vieną, kas scenos prieangy įsitaisę, kas nugaromis ramstė sienas. Žmonių nemažai, kurie susirinko išgirsti ne tik vakaro žvaigždžių, bet ir latvių indie rockerių „Carnival Youth“. Broliukai pakeitė „Colours of Bubbles“, kurie turėjo apšildyti britus, bet dėl kovido, atšaukė savo pasirodymą. Kaip sekėsi latviams? Stebint „Carnival Youth“ pasirodymą atrodė, kad matytum pirmuosius 6–7 dešimtmetyje Kalifornijoje užgimusio surf rock žanro koncertus, kurie ne baigiančioje nusimesti rudeninius lapus Lietuvoje būtų, o šiltojoje JAV dalyje prie vandenyno, kur už nugaros banglentininkai raižo bangas, o scenoje vienmarškiniai muzikantai atlikinėja vasariškas dainas. Latviai išties perteikė vasarišką nuotaiką, šiltas oras, saulės spinduliai pastatyti priešais nenumaldomai artėjančią žiemą. „Labas Vilniau! Visą mėnesį pas jus įrašinėjome naująjį albumą, džiaugiamės galėdami kelis kūrinius pristatyti viešai“, – pasidžiaugia „Carnival Youth“, neilgai trukus užbaigdami savo pasirodymą su pažadėję netrukus atvykti į Kauną, tad latvių skleidžiama vasariška nuotaika, netrukus galės pasimėgauti kauniečiai. Išties smagus atradimas! Po trumpos pertraukos, šiek tiek apleidus koncertinę erdvę į ją sugrįžti jau buvo sudėtinga. Žmonių visai tiršta, o mažas tarpas tarp scenos, kuris buvo beveik susilyginęs su siena ir pastarąja – buvo itin nedidelis. Žmonių atrėmusių nugaras į ją buvo daug, tad atrodė, kad matai ta patį vaizdą kaip prie Kalvarijų turgaus šeštadienį iš ryto, kai nesuprasi kur prasideda ir kur baigiasi jo ribos. Šiaip ne taip radus kur atsistoti, prasidėjo tradicinis intro prieš pasirodant scenoje britams, kuris atrodė, kad buvo rengtas Holivudo filmų principu – su daug garso ir šviesų. Paveiku? Tikrai taip. Priešais stovėjusios paauglės vos tik scenoje pasirodė „Nothing But Thieves“ atrodė, kad tuoj nualps iš laimės ir su lig pirmų dainų akordais pradėjo taškytis. Išties smagu stebėti grupes, mokančias gerai išjudinti publiką, kaip kad ir pačią išsijudinusią publiką. Kuri tiek taškosi, kad net tik gali jausti į tave vis atskriejančius ilgus plaukus, bet ir įvertinti jų švelnumą. Vietomis, net norėjusi užklausti kokį balzamą, aliejų ar kondicionierių naudoja pastarųjų garbanų savininkai. „Labas, Lietuva! Esame dėkingi galėdami pirmą kartą pas jus apsilankyti!“, – pasisveikina britai, sutinkami didžiulių ovacijų. Nepaisant to, kad didžioji dalis publikos visgi pirmą kartą stebėjo jų pasirodymą, tačiau jau mintinai mokėjo „Nothing But Thieves“ dainas, tad laisvai galėjo nuolat jas užbaiginėti, vos tik britai to nedarydavo. Toks jausmas, tarsi prieš koncertą būta kažkokios generalinės repeticijos su pačia publika, kad taip sklandžiai buvo dainuojama. Vakaro metu skambėjo tokie kūriniai, kaip: „I Was Just a Kid“, „Forever and Ever More“, „Soda“, „Unperson“, „If I Get High“, „Amsterdam“, „Miracle, Baby“, „Real Love Song“, „City Haunts“ ir kiti sukėlę furorą gerbėjų protuose ir širdyse, pasilikusių dar ilgai pasibaigus koncertui. Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian, fotografavo Mantas Daleckis