POKALBIS | Bury Tomorrow: surengtumėm koncertą net ir vienam žmogui

Dar visai neseniai metalistai savo garbanas kratė, įvaizdžiais šiurpino Anykščiuose vykusiame „Devilstone“ festivalyje. Trys dienos puikios muzikos ir galimybė pamatyti mylimus muzikantus iš arti, o kai kuriuos iš jų – pakalbinti gyvai. Šešioliktus metus gyvuojanti metalcore grupė „Bury Tomorrow“ – solidus laimikis Lietuvos melomanams: ankstyva meilė muzikai (du nariai muzikuoti pradėjo nesulaukę net 13 gimtadienio), stabiliai leidžiami albumai, milijonai gerbėjų visame pasaulyje, gastrolės lankantis įvairiuose žemynuose, efektingi ir labai betarpiški pasirodymai, kuriuose kiekvienas žiūrovas gali pasijausti viso šou dalimi, o taip pat šie britai įkvepiantis pavyzdys, kad siekiant svajonių net ir susidūrus su dideliais sunkumais nereikia pasiduoti. Nesėkmės muzikinės karjeros pradžioje tik užgrūdino grupę, kaip kad patys muzikantai sako: „Mums kliuvo daug išbandymų, galbūt kitos grupės būtų iširusios, bet mums pavyko atsilaikyti. Gal tai, kad niekada nepasidavėme, stengėmės nuolat tobulėti, laikėmės ir tebesilaikome nuostatos, kad kiekvienas albumas turi būti geresnis, nei prieš tai buvęs, kad šiandien turime būti geresni, nei buvome vakar, o rytoj būsime dar geresni, nei šiandien, padėjo mums būti čia ir apie tai pasakoti“, – pasidžiaugia grupės lyderis Daniel, čia pat pridurdamas, kad prie tobulėjimo prisideda ir pirmieji kartai. Vienas iš jų – apsilankymas Lietuvoje: „Kai pirmą kartą koncertuoji naujoje vietoje jaudiniesi, nes nežinai ko tikėtis, o kai esi grupė, kuri koncertuoja 16 metų, ne daug naujų vietų ir atsiduri. Grojome daugelyje Europos festivalių, tad mažai kuo galima mus nustebinti, bet „Devilstone“ paliko stiprų įspūdį. Tai ne tik muzikos festivalis, jame daug meno, kultūros, šeimyniškumo. Didžiulė garbė būti viso to dalimi“. Muzikantai negailėjo pagyrų žaliuojantiems Anykščiams, skaniam maistui, draugiškiems lietuvaičiams, visiems 15 šunų, kuriuos bent iki pokalbio su šių eilučių autore, pavyko pamatyti ir gal vieną kokį paglostyti, o taip pat pasidalinti, kodėl grojimas naujose vietose grupei išeina į naudą: „Jei koncertuosi visada tose pačiose vietose, tuose pačiuose festivaliuose, koncertų salėse, tu niekaip netobulėsi, o kai sutinki save išbandyti vietose, kur nesi buvęs, nesi koncertavęs taip išsistumi iš komforto zonos ir tampi dar geresniu muzikantu“. „Bury Tomorrow“ nariai džiaugiasi, kad nėra tiesiog „nostalgiška grupė“. Per bemaž du dešimtmečius trunkančius veiklos metus, grupės kūryba tik gerėja, neužsiciklina su to paties braižo kūriniais, kaskart prieš išleisdami naują albumą kelia jam labai aukštus reikalavimus: „Kai kurie mus mato kaip naują grupę, bet dauguma kaip seną ir nostalgišką. Prireikė šiek tiek laiko, kad susitaikytumėme su šiuo terminu. Tai vis tiek yra gerai, nes dienos pabaigoje, mes vis tiek stengiamės save visu šimtu procentų atiduti muzikai, koncertams. Kiek tik turėsime sveikatos, tiek ir stengsimės“, – patikina grupės bosistas, pasidžiaugdamas, kad gerą fizinę savijautą padeda išlaikyti kovos menai, kuriais užsiima kiekvieną dieną. Kiekvienas muzikantas garsiai arba tyliai svajoja palikti didesnę ar mažesnę žymę muzikoje, o taip pat įkvėpti naujas muzikantų kartas tęsti atstovaujamo žanro tradicijas „Bury Tomorrow“ – ne išimtis. „Džiaugiamės, kai jaunos grupės sako, kad esame jų įkvėpimo šaltinis. Mes irgi turime tokias grupes „As I Lay Dying“, „Darkest Hour“, „At the Gates“, „Still Remains“ – visos šios grupės išliejo pamatus metalcore žanrui. Mes juos laikome savo herojais, o dabar mus kažkas jais laiko. Stengiamės atstovauti šį žanrą pridedant kažką savito. Kitos grupės kažką iš mūsų perima ir tai yra gerai, nes taip mūsų muzikinis palikimas perduodamas naujoms kartoms ir tęsia savo gyvenimą. Taip pat yra svarbu domėtis kas šiuo metu vyrauja. Reikia žinoti esamas tendencijas, kad galėtum sau kelti naujus iššūkius, turi stengtis būti geresniu ir taip tu neprarandi aktualumo. Ko tu nenori daryti, tai būti tiesiog nostalgiška grupe, kur žmonės ateina ir girdi, kad po daugybę kartų groji tuos pačius albumus. Tu nori būti geresniu, nei buvai anksčiau, tobulėti.“ Prakalbus apie grupes, paskatinusias ne tik klausytis muzikos, bet ir ją kurti „Bury Tomorrow“ nariai pasidalina solidžiu grupių sąrašu: nuo prieš tai įvardytų metalcore žanro atstovų, iki „Blink-182“, „Sum 41“, „Linkin Park“, Slipknot“, „Papa Roach“, o taip džiaugiasi galėdami kartu groti su žmonėmis, kuriuos pažįsta nuo mažumės. Visi sutartinai teigia, kad užteko vieno karto paimti į rankas muzikos instrumentą ir pajausti, kad tai yra tai, kuo norės užsiimti visą likusį gyvenimą, o šalia to retoriškai klausia: „Jei užsiimi veikla, kuri neteikia malonumo, kodėl turėtum tai tęsti?“. „Bury Tomorrow“ meistriškai derina sunkųjį metalą, growlinimą su saldžia it karamelė melodija. Pasirodo šiai skaniai kombinacijai įkvėpimo muzikantai semiasi toli gražu ne vien iš mylimo ir atstovaujamo žanro: „Mylime metalą, tačiau įkvėpimo semiamės iš muzikos, kuri yra kuo toliau nuo metalo. Tai padeda sukurti kažką originalaus ir neskambėti vienodai. Kai klausaisi skirtingų žanrų, kurie neturi tiesioginės koreliacijos, surandi unikalių motyvų, kuriuos gali vienokiu ar kitokiu būdu pritaikyti savo kūryboje. Užsiimame tuo nuolat. Aišku, neskambame taip, kaip tos grupės iš kurių semiamės įkvėpimo, tačiau mūsų kūryboje galima kažko iš ten užčiuopti“, – o prakalbus apie 2022 m. išleistą kūrinį „DEATH (Ever Colder)“ prasitaria, kad jį sukurti paskatino šokių muzika: „šis kūrinys neskamba kaip šokių muzika, tačiau įkvėpimo semtasi iš 90-ųjų šokių muzikos“. Pokalbio metu „Vakarų“ scenoje griaudėjo lietuvaičių thrash metal grupė „Tručas“, tad „Bury Tomorrow“ nariai papildė savo atsakymą apie įkvėpimo šaltinius pridėdami, kad muzikos festivaliai yra puiki inspiracijos vieta: „ Manau, kad ir patys festivaliai yra puikus inspiracijos šaltinis, nes tu papuoli į tokį „garsų kambarį“, kuriame gali prisirinkti pačių įvairiausių įkvėpimo šaltinių, nes esi apsuptas įvairių grupių, kurių galbūt pats net neklausytum, tačiau gebi įvertinti, kad tai skamba skirtingai ir kaip tai veikia. Esame grupė, kuri derina melodiškumą ir labai sunkius gitaros rifus. Norint tą suderinti reikia būti labai atvirų pažiūrų, neapsiriboti tik vienu žanru, o nuolatos tyrinėti, domėtis tuo, kas dedasi aplink. Nors pasigirsta kalbų, kad jei vis keitiesi – sukomerciškėji. Mes su tuo nesutinkame. Juk kuo labiau atsiveri, nebijai eksperimentuoti, tuo pasieki didesnį klausytojų ratą“. Pandemijos metu sulėtėjusį gyvenimo tempą grupė išnaudojo produktyviai, nepaisant nerimo, kurį turėjo prieš pradėdami šiųmetinį vasaros turą dėl naujausių kūrybos vaisių „LIFE (Paradise Denied)“ ir jau minėto „DEATH (Ever Colder)“, kaip jie bus priimti (kaip gana greitai paaiškėjo, kad labai gerai buvo priimti), britai džiaugiasi sėkme: „Šiame ture esame labiausiai susigroję ir skambame geriausiai per visą grupės karjerą. Tam, kad skambėtumėm taip organiškai, taip natūraliai, įdėjome labai daug pastangų. Prieš ruošdamiesi turui, mes stengėmės tapti „neperšaunami“ – groti, kuo įmanoma geriausiai kiekvieną koncertą, nepaisant to, kiek žmonių mus stebi. Judame teisinga kryptimi. Akivaizdu, kad didžiuojamės viskuo, ką esame sukūrę ir kas padėjo mums atsidurti ten, kur šiai dienai esame, bet nekantriai laukiam to, kas bus toliau“. Nepaisant pasaulinių gastrolių ir kitų šlovės akimirkų, per 16 veiklos metų, grupės pagrindinės vertybės nekinta – meilė muzikai ir dėkingumas publikai, atvykusiai jų pasiklausyti: „Jei praėjus tiek daug metų tu vis dar džiaugiesi lipdamas ant scenos, vadinasi kažką darai gerai. Kaip kad ir minėjome, mums retai pasitaiko galimybė išbandyti kažką naujo, aplankyti naujas šalis ir kai taip nutinka, be galo džiugina. Tai nuostabu. Mūsų grupės pagrindinė vertybė – žmonės, kurie ateina mūsų pasiklausyti. Ir visai nesvarbu ar tai 5, 15, 500 ar 5000 žmonių. Jie sumoka pinigus už bilietą skiria savo laiką, valiutą, kurios nebeatgaus ir ateina mūsų pasiklausyti. Vien tuo pelno mūsų pagarbą. Nesvarbu kokia didele grupe tapsi, bet nepamiršk gerbti savo klausytojus“. „Bury Tomorrow“ pasirodymo metu, kuris visgi nebuvo surengtas tik keliems žiūrovams buvo galima įsitikinti tuo, ką pokalbio metu deklaravo. Nors neteko pamatyti kaip sekasi prasimankštinti iki pasirodymo ar sužinoti būgnininko išgertų kavos puodelių skaičiaus, tačiau betarpiškumas su žiūrovais išties matėsi. Kaip, kad patys „Bury Tomrrow“ nariai patikino, jiems svarbiausia, kad atėję jų pasiklausyti, žmonės jaustųsi įtraukti: „Norime, kad tiek žmonės, kurie mus mėgsta ir tie, kurie ne, gerai praleistų laiką mūsų koncerte. Mums patinka tai, ką mes darome. O, kai grodamas gerai jautiesi pats, ta energija persiduoda ir žiūrovams. Ryšys tarp muzikanto ir klausytojo tampa svarbiausiu dalyku, į antrą planą nustumiančiu ir pačias dainas“, – prasidėjęs masinis crowdsurfinimas, su „išmestaisiais į krantą“ gerbėjais už tvorelės, skiriančios publiką nuo scenos buvo puikus to pavyzdys, o ypač staigus vokalisto įsikišimas į beįsiplieskiantį vieno iš surfintojų ir apsaugininko santykių aiškinimąsi ir taikų viso to išsprendimą išties pademonstravo profesionalumo lygmenį. Vargu ar kas tai pastebėjo, ant kiek greitai buvo sureaguota. Atsisveikinę su publiką pažadėjo sugrįžti, belieka tikėtis, kad festivalio „Devilstone“ ir jo dalyvių paliktas stiprus pirmasis įspūdis dar sugrąžins „Bury Tomorrow“ į Lietuvą. Grupę „Bury Tomorrow“ kalbino Rūta Paitian. Vytenio Jurevičiaus, Eimanto Žeimio, Giedrės Tiškevičiūtės (Varnalėšos) ir Igno Avižinio nuotraukos iš „Bury Tomorrow“ koncerto „Devilstone“