Yra keli dalykai, kuriais gyvenime visuomet gali būti užtikrintas: sumuštinis iš rankų iškris sviestu žemyn, SEL surengs dar vieną atsisveikinimo koncertą, prieš Naujuosius metus renginių organizatoriai į vieną areną surinks penkis 80‘s one-hit-wonderius, bandydami iš to išpešti bent pusantros valandos ilgio renginį, o Tomas Sinickis prieš kiekvieną savo rengiamą koncertą dievagosis, kad šis galutinai palauš jo sveikatą, atims paskutines jėgas ir kalbės apie ženklus, kurie liepia daugiau niekada ant scenos nebelipti.
Tradicijos gyvenime suteikia tvirtumo ir užtikrintumo, todėl ir šį kartą, stebint Tomui statomų lašelinių nuotraukas prieš lapkričio 23-iąją „Kablyje“ turintį vykti koncertą, aplankė malonus stabilumo jausmas – niekas nepasikeitė. Maestro, vėl grąsinantis karjeros pabaiga, ant scenos užlipo apšildytas merginų trio „shishi“, kurių geriausia pasirodymo dalimi tapo puikūs kostiumai ir neįkyrus, tačiau kol kas neįsimintinas skambesys. Dėl to, ar Tomui apskritai reikėjo apšildymo, būtų galima diskutuoti, tačiau keturiasdešimties minučių set‘as neprailgo – ne taip kaip pasišnekėjimo intarpai tarp dainų, kurių, mano kuklia nuomone, galėtų likti mažiau ar nelikti visai.
Nors Tomas Sinickis šį pasirodymą pristatė kaip „galimai pirmą arba paskutinį atsisveikinimo koncertą“, o ir, kaip tikriausiai derėtų iškilmingam atsisveikinimui, pasirinko kitą sceną, nei jau įprastoji „Legendų“, koncertas menkai kuo skyrėsi nuo visų kitų Tomo pasirodymų, kuriuose teko lankytis iki šiol. Toks pastovumas toli gražu nėra blogas – koncertas buvo toks pat kokybiškas kaip ir ankstesnieji, solidžios trukmės, nenuviliantis nei naujų klausytojų, nei senų gerbėjų, perpildytas hitų ir ciniškų humoristinių intarpų, džiuginantis publikos aktyvumu, palaikymu ir kaip visuomet gausiu lankomumu. Tomo vokalas skambėjo galbūt net geriau nei ankstesniais kartais, o ir džiugino tiek naujesnėmis dainomis, tokiomis kaip itin kokybiškai, trankiai ir stipriai suskambėjusi „Gėris blogį nugalės“, tiek seniausiais ir įsimintiniausiais hitais, kaip kad visuomet užtikrintai publiką išjudinanti „Aš išpjoviau tavo širdį“, „Foreign Policy“, „Kaltas gerumas“, „Why not produce a child“.
Nepaisant nesibaigiančių Tomo kalbų apie jo muzikinės karjeros pabaigą, belieka tikėtis, kad šis koncertas nebuvo jo paskutinis. Lietuvos muzikos scenai tai būtų netektis – Tomo Sinickio pasirodymai visada džiugina puikia organizacine puse, solidžia trukme, profesionalia muzikantų komanda, harmoningu setlist‘u ir itin charizmatiška vakaro žvaigžde, kurios norisi sugrįžti paklausyti vėl, vėl ir vėl.
Renginyje lankėsi ir vertino Patricija Tilvikaitė
 1.jpg)
