FESTIVALIO RECENZIJA | MJR XXII: būti didžiausiam iki šiol – ir dovana, ir atsakomybė (+ foto galerija)

Dar vieni metai, dar vienas Mėnuo Juodaragis – jau prieš renginį buvo aišku, o ir pačių organizatorių sakyta – festivalis bus didžiausias iš iki šiol buvusių. Fainai? Fainai – kuo daugiau, tuo smagiau. Tik, žinoma, žmonių kiekis (sako, būta apie 6 tūkstančius lankytojų, gal kiek daugiau, bet 7 tūkstančių nesiekė) ateina su savais džiaugsmais ir vargais. Tai, kad taip greitai daugėja norinčių vasarą užbaigti MJR – neabejotina ilgo įdirbio pasekmė, džiuginanti ir pagirtina. Visgi, festivalio organizuotumas ir gebėjimas srautus sužiūrėti – svarbiausia dalis. Gali būti kokia prastesnė grupė į bendrą katilą įmesta, gali ji vėluoti, bet jei eilės prie tūlikų kilometrinės, o apyrankės tenka laukti kelias valandas (lietuje arba karštyje, neaišku kas blogiau), krikščioniško (ar šiuo atveju – pagoniško?) atlaidumo lieka nebedaug. Tai nors nepaprastai smagu, kad MJR šiemet pritraukė tiek lankytojų (o gi ir per karantiną tiek beibių gimė, kad tikrai bent keli šimtai vaikų prisidėjo – jų kiekis labai šiemet jautėsi), visgi kaip pasisekė juos suvaldyti – jau kitas reikalas. Festivalinis buitekas Kas svarbiausia, kai jau esi festivaly? Ne tik grupės ir užsiėmimai, bet ir esminiai poreikiai. Atvykę bandėm suprasti, ko laukia minia, nusidriekusi per kelią, prie vienos vienišutėlės palapinės. Apyrankių į festą? Dieve saugok. Ketvirtadienį lankytojai laukė lietuje, penktadienį – prie +32, o apyrankes dalino kokie 4 žmonės vienoje palapinėje. Gi žinojot, kad apyrankių reikės visiems, argi ne? Kodėl, o kodėl, reikėjo gerus žmones pasmerkti tokiai kančiai, kai buvo galima bent 20 savanorių prie to pastatyti ir pajėgas koncentruoti ten? Kita didelė bėda – gamtiniai reikalai. Prie pagrindinės scenos – 8 tūlikai? Prie pagrindinės maudyklos – 4 dušai? Prie maisto ir amatų kiemo – tie patys vargani 8 WC? Prie palapinių miestelio mačiau gal 3 tualetus, bet visai mums, kitame gale gyvenusiems, nepakeliui. Bet vėlgi – 3? Prie kempingo, kuriame nakvojo 6 tūkstančiai žmonių? Maudyklų perpildytumas – jau ne organizatorių bėda – išpuolė karštos dienos, nieko nepadarysi, prie visų krantų buvo vaikų (ir ne tik) varlinykai. Bet tūlikų trūkumas – jau rimtas akmuo į MJR daržą – pagrindiniai 16 tualetų yra apgailėtinai per mažai, kai kalba eina apie daugiau nei 6 tūkstančius lankytojų, iš kurių bent pusė plempia alų nuo ryto. Didžiąją dalį laiko prie tualetų teko laukt po 15 min ir ilgiau. Tarpų tarp grupių prie pagrindinės scenos buvo per mažai, kad sulauktum savo eilės. Liūdnoka. Alus – kita bėda bėdelė bėdužė. Latvių kioskelis, priėmęs kortelių turėtojus ir grynų nenaudotojus (nors organizatoriai įspėjo tokių turėti, bet come on, 2022-ieji skambino, skaidrumas, po-kovidinis grynųjų vartojimo sumažėjimas, etc?), o ir siūlęs puikų alų, duris užvėrė jau šeštadienį per pietus. Tie kokie 10 maisto kioskų buvo perpildyti visą laiką, o eilės prie kitų alaus palatkių buvo tokios didelės, kad pradėjom gailėti savo laiko ir kūnų saulės atokaitoje, kurioje stypsoti 20 minučių – menkas malonumas. Jeigu dėl tualetų jau nepasirinksi, dėl alaus dažnai numodavom ranka. O gi ne į Naisių festivalį atvykom – papildomos 10 palapinių būtų ne tik išsprendę bėdą, bet ir nudžiuginę daug lankytojų. Maisto pasirinkimas neblogas, bet faktas, kad tų 10 kioskelių nėra gana, kad pamaitintum 6 tūkst. atvykusių. Ypač buvo gaila ukrainietės (tikriausiai?), įdarbintos priimti užsakymus Bebro blyninėj – merginai stresas, lietuviškai ji nekalba, vaikai rėkauja, kad gavo ne tuos blynus, chebra laukia po 30 minučių ir daugiau, ji atidarinėja blynus pirštais, norėdama pasižiūrėt, koks ten įdaras... Žodžiu, yra vieta ir laikas pastatyti dirbti žmogų, kuris dar tik pratinasi prie naujos darbo vietos ir festo zavalas – netinkamas pasirinkimas. Bet čia jau ne MJR bėda – šiaip bendrą vaibo paveikslą piešiu gi. Šeštadienį jau pritrūko ir festivalinės atributikos. Fainai, kad buvo galima įsigyti diskų, vinilų ir kitų reikalų, bet iki festo pabaigos likus parai, maikių buvo likę mažokai, o ir tų vos po kelis dydžius. Smagu matyti tokių žmonių norą pirkti atributiką, bet kad pritrūko ir jos. Muzika ir kitos linksmybės Festivalis – bendra patirtis, vaibas ir atmosfera, tai nesiaiškinsiu, kodėl tiek buvo kalbėta apie buiteką – ne viskas tik muzika ir linksmybės, kai amžius nebe tas (pasirodo, nuo 25-erių palapinė jau tampa kankinimo kambariu). Visgi, muzika buvo pasirūpinta ir jos užderėjo įvairiems poreikiams – nuo metalistų iki sutartinių gerbėjų. Prie vienos scenos sukosi ir babytės su gintariniais karoliais, ir chebra su ragais, grandinėmis ir atsidavimu įvaizdžiui net kai karštis prie žemės traukia. Pagarbauskas. Visų grupių girdėtų prabėgomis ar tiesiog tokių, kurios minčių nesukėlė, aprašinėti neverta. Bet apie tas, kurios įspūdį, vienokį ar kitokį paliko, pakalbėkim. Mes savo festivalinę patirtį penktadienį pradėjom nuo Poliarizuotų stiklų. Jau esu MJR apžvalgoje rašiusi, kad tas poreikis grupes pristatinėti gyvai, žmogui išeinant į sceną, yra toks šiek tiek kultūrnamį primenantis – bent jau buvo atsisakyta papkutės rankose, o ir papildytas pristatymas dar ir anglišku variantu, bet ir toliau laikausi nuomonės, kad geriausiai veiktų ekranas su rodoma programa, foto ir panašiais dalykais, kaip kad būna kituose festivaliuose. Tai modernu, patogu ir nekelia šypsenos, kai bičas tą pačią grupę lietuviškai išgiria pastraipomis, o angliškai pasako du sakinius. Patys Stiklai – tikrai išjudino publiką, bet mano skoniui buvo liūdnoka – ir pati dainavimo maniera rodėsi erzinanti, ir dainos, a la „čiuku čiuku traukinukas“ tikrai per pietus nelabai judina. Kaip ir vokalisto komentarai apie „paneles panelytes“, šokančias prie scenos. Bet buvo kam patiko – aš ne auditorija. Tik kad pristatymas, kad čia geriausia roko grupė, kurią Lietuva gali pasiūlyti, ypač sakomas angliškai, tikrai privertė pagalvoti – čia tikrai GERIAUSIA ką galim pasiūlyti? Ne Hiperbolė? Net ne Mikutavičius? Gravel (ok, dabar jau Sinickis), ba., Biplanai, Lemon Joy – variantų daug, bet geriausiais tituluojam Poliarizuotus stiklus? Sakiau, kad geriau neišleist žmogaus pristatinėt gyvai – ekranas su fotkėm ir pasirodymų laiku tikrai keltų mažiau klausimų – egzistencinių (klausant apie čiuku čiuku) ir ne tik. Toliau sekė Lietis – sunkiojo folkroko grupė, kuri faina savo gebėjimu suderinti metalą/roką ir sutartines, bet kurios garsas nuvylė – nesigirdėjo moteriškų vokalų, bosas grojo pirmu smuiku, o muzika skambėjo daug geriau tada, kai palikdavo vietos vokalisčių balsams, kurie kitais atvejais paskęsdavo. Po kelių dainų man sunuobodėjo, nes pasidarė monotoniška, bet tinkamai įgarsinus – fainas reikalas ir jokiam kitam feste jų neįsivaizduočiau. Keliavom į kitą sceną klausytis Ugniavijo vyrų. Jie patys – kaip visada aukštumoje, o tos dainos, stipriais vyriškais vokalais dainuojamos, tiesiog ašarą spaudė iš gerumo ir gražumo – papildyta instrumentais, smagiais narių pakalbėjimais ir pajuokavimais – gailėjomės, kad persidengė su kita grupe, kurios norėjome paklausyti ir kurią Lietuvoje išgirsti sunkiau, nei vietinius talentus, tai pasirinkimas buvo aiškus, net jei skaudus. Tiesa, kiek nuliūdino garsas ir pas Ugniaviją – vokalai pasirodė iškreipti keisto efekto, kuris trukdė vokalams skambėti natūraliai. Lėkėme klausyti Me and that man. Nors vokalistas geriau žinomas dėl veiklos su Behemoth, šitas Americana/blues/dark folk projektas man nepaprastai patiko. Puikus skambesys, labai fainas bendravimas su publika, nuolatinis ir ne iš reikalo, garsas pagaliau sutvarkytas (sakė, atsivežė savo garsistą). Buvo pranešta, kad vieno grupės nario nėra – jis kariauja už Ukrainą. Faina detalė, kaip ir fainas festivalio lankytojų susivienijimas šia tema – ne kartą per pasirodymus rusija buvo siunčiama ten, kur pridera, o ir ne viena grupė atkreipė dėmesį į vykstantį karą – pagarba ir reikalingas reikalas, skatinantis nepamiršti. Kalbant šia svarbia tema, verta paminėti ir penktadienį grojusį Domantą Razauską, kurio Ukrainai skirta daina pravirkdė ne vieną. O Me and that man – viena tų grupių, kurių klausysiuos ir po festo – man vietomis priminė Rival sons ar Kaleo – smagūs vyrukai su gražiomis skrybelėmis. Beje, buvo labai juokinga stebėti, kokia pasibaisėjusi buvo šeimynėlė šalimais, kai klausytojai ėmė kartu su grupe skanduoti „Burning churches“. Šeštadienį daug slampinėjom po Amatų kiemą ir apžiūrinėjom visokias pramogas. Minčių kilo įvairių. Fainai, kad buvo padarytas vaikų supažindinimo su gyvūnais spotas, kuriame buvo galima apžiūrėti arklį, ožkas, ponį, keletą vištų, alpaką ir triušius. LABAI nefainai, kad jie ten stypsojo mažyčiuose narvuose (ypač nepasisekė vištoms, kurios gavo gal pusę metro ant pusės metro ratą) ir triušiams, kurie buvo mažoje dėžėje, susitraukė ir iškaitę, atakuojami vaikų. Supažindinti juos su gyvybe – labai reikalinga, bet gal ne prie +30 ir gal ne leidžiant jiems daryti bet ką ir bet kaip? Nemačiau, kad triušiai iš viso būtų vandens turėję. Labai nesmagiai ironiškai atrodė ir tai, kad vos per miškelį nuo šių gyvūniukų buvo šaudymo lankais ir arbaletais vieta, kurioje vaikai šaudė į daržovių ir dinozaurų (?) taikinius, o kiti – į įprastus, aplink stovint triušiukui, lapei, barsukui, elniui, vilkui ir kitiems. Medžioklės realybę aš suprantu (pateisinimas – jau kita tema), bet ar nepakaktų tiesiog taikinių, be tų realistiškų skulptūrų aplink? Ypač kai vos už 10 minučių kelio tie patys triušiukai vaikų niurkomi? Apart to, fainai ir Amatų kiemas, ir daug vietinių menininkų, ir veiklų – nuo imtynių iki paskaitų, nuo vaikų dirbtuvėlių iki žygių. Smagu, kad MJR apima ne vien tik muziką ir ne vien tik galimybę kažko nusipirkti – mes ir paklausėm apie alaus gamybą, ir pamatėm kaip šaukštus skaptuoja, ir imtynes pažiūrėjom, ir iš lanko pašaudėm. Veiklos netrūko ir tai – didelis festivalio pliusas, ypač kai reikia užpildyti tarpus tarp „saulė kaitina, keliamės 8 ryto“ ir „pirma grupė gros tik nuo 16 val......“. Žodžiu, yra daugiau veiklos be alaus ir maisto, nors šie – irgi smagus dalykas, nesupraskit neteisingai. Šeštadienį klausėmės Gamkos. Faini jauni žmonės, truputį pasimetę sąvokose (na, nereikėtų džiaugtis festivalio „kolektyvizacija“), truputį pasimetę ir pasirodyme – biškį vėlavo, biškį susižeidę ranką („aš gitara negrosiu, skauda ranką, bet apsimesiu“), patirties trūkumą kompensavo gera nuotaika. Man trūko dainose kokybiškų tekstų, o mano kompanionas sakė, kad grupės Kino įtaka Gamkai per ryški, nepaneigiama. Nesiimsiu spręsti ar tokia buvo, bet jaunimui dar yra kur tobulėti – ten kur skambesys fainas, grynas ir kokybiškas, ten lyricsai, kurie dar truputį „saulė-pasaulis“. Bet potencialo daug, o MJR pasisekė apeliuoti į jaunesnę, paauglių auditoriją – aš galvoju, kad apie Gamką mes dar labai išgirsim, o norėdamas jis kokybišką įvaizdį suderins ir su muzikiniais reikalais. Bani Hill Band man sukėlė užstalės grupės vaibą – bet aplinkinius taip įtraukė, kad suprantu, jog bet kokios asmeninės preferencijos yra mano vienos bėda. Visgi, tiko prie bendros festivalio nuotaikos tas lengvas chaosas, pašūkčiojimai ir net septynių vyriškių šėlimas scenoje. Reikia pagirti – labai jautėsi grupės nuoširdumas, energija, linksmumas ir noras, kad tie Sakartvelo garsai nepaliktų abejingų ir, ypač, abejingai sėdinčių. Patys stiprūs vokalai, papildyti instrumentų gausos, festivaliautojus labai džiuginančiai užvedė ir tikrai dar labiau padidino alaus pardavimus artimiausioje palatkėje. Ir viskas kas yra gražu yra gražu paskirstė klausytojus į dvi stovyklas – buvo kraipančių galvas ir bėgančių nuo chaoso, o buvo kas pasileido arčiau scenos ir į patį sūkurio epicentrą. Mane nudžiugino ypač stiprus vokalas, gerai sutvarkytas (atrodo, šeštadienį su skambesiu šiaip sekėsi geriau) garsas ir nuoširdus tūsas, kurį IVKYGYG užkūrė. Lietuviškoje scenoje jie žiūrisi ypač unikaliai ir valio jiems už tai. Skyforger puikiai, kokybiškai ir savęs negailint apšildė vakaro žvaigždes Tiamat. O šie, nors deliverino tai, ko buvo galima tikėtis, visgi gerbėjus, rodos, beveik visuotinai nuvylė savo seto trumpumu – valandos trukmės koncertas? Headlineriams? Patys Tiamat šiek tiek vėlavo, todėl bendrai, apart, rodos, net nenumatyto biso, kurį tikriausiai MJR gerbėjai gavo tik iš draugiškumo, koncertas tikrai pasirodė trumpokas. Bet atrodo, kad tai – jų festivalinio setlisto problema – 11 dainų ir viso gero. Mažokai ir nelabai solidu, net festivalinių pasirodymų kontekste. Bendrai festivalis tikrai toks, į kurį norisi sugrįžti – labiausiai savo draugiška, teigiama, maloniai nuteikiančia atmosfera, o ir galimybe prisitaikyti prie pačių skirtingiausių lankytojų – nuo tų, kurie nori medituoti miške, iki tų, kurie tik planuoja klausyti muzikos su alaus bokalu rankoje. Visgi, didinant apsukas, reikia nepataupyti vietose, kurios svarbiausios, o buitekas, net jei festivalio metu ir labai kompromisinis, visgi negali atrodyti vargingai. Ir net jei meditacijos ar masažai miško glūdumoje pakylėja į kitas dimensijas, į realybę tenka greitai nusileisti eilėje prie tualeto. Kaip kad rodo kitų festivalių patirtis (o dabar kalbame tik apie lietuviškus) – eilių nesudaryti įmanoma. Ir būtina. Tai – absoliuti pagarba lankytojui ir paprasčiausias komforto minimumo užtikrinimas. Nekvestionuotina būtinybė šiuose reikaluose pasitempti. O visa kita daroma gerai, pavyzdingai ar net nuostabiai. Puikus vasaros užbaigimas, su galimybe kitais metais, jei tik iš klaidų bus mokomasi, tapti dar geresniu. Festivalyje lankėsi ir vertino Patricija Tilvikaitė, fotografavo Vytenis Jurevičius