POKALBIS | „Death In Taiga“ vokalistas Domas: geriau kokybiškas EP kas pusantrų metų, nei silpnas pilnas albumas

Vos 2021 metų žiemą pasirodžiusi deathcore grupė „Death In Taiga“ stipriai sužibo Lietuvos sunkiosios muzikos padangėje. Koncertai Lietuvos scenose, festivaliuose, atstovavimas šaliai viename didžiausių sunkiosios muzikos festivalių „Wacken Open Air“, o vėliau šios patirties įamžinimas dokumentinio filmo pavidalu. Šių metų rugsėjo 13 d. pasirodė „Death In Taiga“ pirmasis EP „Insight//Frenzy“, kuriame galima jausti grupės kūrybinį ūgtelėjimą. Apie muzikinio kelio pradžią, įkvėpimo šaltinius ir albumo kūrimo užkulisius dalijasi „Death In Taiga“ vokalistas Domas Banevičius. Išėjote į viešumą 2021 m. žiemą su tikslu pritraukti pirmuosius klausytojus, kurių koncertuose tikrai netrūko. Kaip manai, ar tai, kad nebuvote naujokai scenoje ar pats deathcore žanras lėmė tokią sėkmę? Ir viena ir kita, bet tai sudaro tik kokius 15 procentų visos esmės. Iš mūsų visų faktiškai tik mūsų būgnininkas Tomas buvo labiau žinomas ekstremalioje muzikoje. Mano ir kitų grupės narių muzikavimo istorija vidiniame rate daugmaž buvo žinoma, bet galų gale manome, kad buvo tiesiog palankios aplinkybės susikurti. Atsirado laisva terpė, kurią buvo galima užimti, o kartu su tuo prisivilioti klausytojus. Jeigu nėra nei vienos grupės, nei vieno muzikanto, kuris bent kažkiek užsiimtų tokiu dalyku, vis vien atsiras tie, kuriems tai kažkiek bus įdomu. Kas yra „Death In Taiga“ klausytojas? Sudėtingas klausimas. Kiekviename mieste per koncertus susiduriame su skirtinga publika. Koncertų lankytojai dažnai yra santūresni, geriau su muzika susipažinę žmonės, kartais susiduriame su sveiku snobizmu. Mes labai mėgstame koncertuoti Kauno klube „Lemmy“ jau vien todėl, kad ten susirenka tie, kas ir šiaip vos ne kiekvieną ar kas antrą savaitgalį lankosi sunkiosios muzikos koncertuose. Toks vaizdas, kad „Lemmy“ pritraukia visus – nuo visiško jaunimo iki tikrų veteranų. Tai tokio konkretaus klausytojo galbūt ir nėra. Tiesiog tiems, kuriems patinka mūsų muzika ateina ir klauso. Jūsų kūryba yra sunki. Pasirinktos tokios temos, kaip mizantropija, nužmoginimas, aklas tikėjimas dogmomis nėra lengvos. Kai kūrėtės ar buvo susitarimas, kad kursite tokia tematika ar tiesiog pasaulinis kontekstas jas padiktavo? Sakyčiau, kad sutapimas. Tuo metu, kai kūrėmės buvau stipriai įnikęs į rusų klasikų literatūrą: Aleksandras Solženicynas, Fiodoras Dostojevskis. Kūryboje tai ir atsispindėjo. Daugumoje interviu dažnai kalbu apie kompiuterinius žaidimus. Tai kažkaip gavosi, kad žaidimų temos gana gerai susilipdė su literatūra. Monstrai, pabaisos, antžmogiai pjauna vieni kitus. Nesistengiame būti politiškais, bet kažkiek tam tikra politinė, socialinė, idėja išlenda. Kaip vyksta kūrybinis procesas Jūsų grupėje? Kaip gimsta dainos? Kūryba vyksta standartiškai. Mūsų gitaristas Dominykas parašo visą muziką, o mes ją sulipdome ar tai repeticijoje pasigrojam ar kokią demūškę įsirašom ir kai ją jau turim, tada kuriu žodžius. Sudėtinga mūsų muzika, daug tempo ir metro pasikeitimų ir visa tai sukontroliuot ir tinkamai suakcentuoti yra be galo svarbu. Sunku atsiremti tik į emociją, nes dažniausiai pirma gimsta gitaros rifas, tarkim sėdint namuose ir brazdinant. Pasidarome rudimentinį demo, o tada jau iš to vystosi tolimesnis kūrinys. Kalbant apie nuotaiką, tai dažnai būna, kad kai gimsta dainos, joms duodame darbinius pavadinimus, kurie vėliau virsta į oficialius pavadinimus. Tai dažnai vien iš pavadinimų galima nutuokti ko būtų galima tikėtis. Jei dainos darbinis pavadinimas „grubus“, tai galima įsivaizduoti apie ką bus daina. Pas jus daug kur figūruoja pasakymas: „Šiaurietiškas skambesys, vakarietiškas požiūris“. Ką turite minty su šia proklamacija? Visada pabrėžiame, kad į ką mes orientuojamės, į ką lygiuojamės, nėra vietinė scena. Orientuojamės ir lygiuojamės į tuos, kuriuos patys laikome geriausiais šiame žanre, kas mums labiausiai patinka. Norime savo skambesiu, vizualine puse atspindėti vakarietiškas vertybes ir principus. Nenueiti lengviausiu keliu, albumo viršelį pasidarant su AI, o mieliau dirbti su tikrais menininkais, juos palaikyti ir pan. Yra požiūris, kad vienintelė sunkioji muzika yra tik death/ black metal. Ar susiduriate su požiūriu, kad grojate nepakankamai sunkiai? Gyvenime negirdėjau komentaro, kad nepakankamai sunkią muziką grojame, bet jeigu kažkam toks rodiklis yra, tvarkoj, gal ir nepakankamai sunkią muziką grojame. Negalime, o ir nenorime įtikti visiems. Yra vyresnių kartų, kurios nieko be „Iron Maiden“ nepripažįsta. Štai aš savo tėvams neįbruksiu klausytis „Suicideboys“, nes jie klauso „Abba“, „Queen“, kas jiems yra geriausias muzika ir tame nematau jokių problemų. Tai dažniausiai nieko bendro neturi su tuo ar čia mes per sunkiai grojame ar esame apsimetėliai, nešiojantys adidaskes. Muzikinis skonis susiformuoja anksti ir jis išlieka. Jis gali kisti, bet jeigu neįdedama pastangų, jei nemėgstama tyrinėti muzikos, kaupti kompaktinių ar vinilinių plokštelių, ar dar kaip nors kitaip ja domėtis, tai dažniausiai iš to ir gimsta visi: „Ai čia kažkokie lopai scenoje“. Ar Lietuvoje deathcore žanras yra populiarus ar visgi populiaresnis užsienyje? Manau, kad deathcore populiaresnis užsienyje, bet tam įtakos turi ir tai, kad Lietuvoje nebuvo šio žanro aktyvaus vystymo ir jo tęstinumo. Buvo susiformavusių šio žanrų grupių, tokių, kaip „Exile Into Suffery“, „Posterity“, „Paralytic“, kurias be galo gerbiame, tačiau dažnai grupės susiduria su „vieno albumo sindromu“, kuomet išleidę pirmąjį albumą sustabdydavo veiklą. Liūdna, bet tokia realybė. Tad kai nėra tęstinumo, sunku išlaikyti klausytojų susidomėjimą deathcore. Kaip sekėsi kurti albumą? Su kokiais didžiausiais iššūkiais susidurta, kas labiausiai džiugino kūrybos procese? Procesas tikrai užtruko. Pagrindinė priežastis – absoliučiai viską darėme patys, išskyrus miksą ir masterinimą. Jį patikėjome profesionalams. Aišku prisidėjo ir tai, kad esame perfekcionistai ir turime tokį užknisantį priekabumą prie visų detalių. Kartais ir po kelias valandas prasiginčijam net dėl mažiausių kūrinio detalių, tokių, į kurias eilinis klausytojas net neatkreiptų dėmesio, tačiau žinome, kad jos yra be galo svarbios. Bet iš kitos pusės, labiau džiaugiuosi, kad turime tokį pastabumą detalėms, prie kurių dirbame. Iš to ir rezultatas. Nepaisant to, kad tik 6 kūriniai, kad tik EP, bet mano nuomone, jame nei vieno silpno kūrinio, kuris būtų įtrauktas tik tam, kad užimtų vietą. Jau geriau kokybiškus mini albumas išleisti kas pusantrų metų, nei silpnus pilnus albumus. Ar tai, kad esate perfekcionistai neatima kūrybinio džiaugsmo? Norėčiau, kad galėtumėme išleisti daugiau muzikos, tačiau tai nėra taip paprasta. Kiekvieną kūrinį nušlifuoti užtrunka daug laiko. Kol sėdim prie vieno kūrinio ir kai jau jis būna paruoštas siųsti suvedinėti, tuo momentu nebesinori jo girdėti. Bet turi perlipti per save ir suprasti, kad tai neatsiejama kūrybinio proceso dalis. Dar neturiu vaikų, bet man atrodo, kad tai turi panašumų, negali numoti ranka ir sakyti, kad nusibodo, privalai kūryba rūpintis iki paskutinės sekundės, tokia mūsų pareiga. Gal galima tada sakyti, kad pats kūrybinis džiaugsmas, pasitenkinimas laikosi nuo gimusios idėjos iki iš jos išsivysčiusio kūrinio gludinimo? Taip, bet ir to dailinimo procese įvyksta nušvitimo momentų. Sėdėdami prie vieno kūrinio dėliojome akcentus, kurie paryškintų artėjantį breakdown. Šalia visų būgnų į efektų takelius prikišome smulkių akcentukų, kurie dar labiau paryškintų tą pirmąjį smūgį ir sustiprintų tą tarsi bombos sprogimo pojūtį. Pirmą kartą perklausius tai, ką padarėme, buvome be galo nudžiuginti rezultato. Tai tokių smagių momentėlių būna, jie tik visur išsibarstę per visą kūrybos procesą. Dalyvavote viename didžiausių sunkiosios muzikos festivalių pasaulyje. Kaip pasikeitė grupės gyvenimas po „Wacken Open Air“? Po wackeno buvome pilni be galo gerų emocijų ir džiaugiamės, kad pavyko jame sudalyvauti, bet iš kitos pusės labiausiai žvelgiu į ateitį. Reikia kaip įmanoma greičiau sėsti prie naujos kūrybos, nesustoti, neužmigti ant laurų, kad ir kokie jie bebūtų ir varyti toliau. Tai svarbiausia. Ne tai, kad išleisti albumą ir galvoti, kad čia pagrindinis tikslas, o stengtis išlaikyti aktyvumą. Mūsų vietinėje scenoje vis tiek visiems svarbiausi koncertai. Šiek tiek ironiška, bet kad išleidome albumą svarbu ko gero tik mums patiems ir ištikimiausiems klausytojams. Įprastam muzikos gerbėjui tai gal ne taip svarbu, kol neprasimuši į platesnius vandenis. Turime šį tikslą, stengiamės ir norime, kad galiausiai pavyktų. Teko sudalyvauti „What‘s Next in Music?“ konferencijos diskusijoje „Lietuvos sunkioji scena – metalo laužas ar kalvė?“ ir įstrigo Ernesto Skripkiūno pasidalinta istorija apie nuolat rašytus didžiulius laiškų kiekius užsienio įvairių koncertinių erdvių vadybininkams dėl galimybės koncertuoti jose ir nuolatos gastroliuoti. Ar ir jūs norėtumėte nuolatos daryti koncertus tarptautiniu mastu ar labiau domina tiesiog kurti muziką? Manęs asmeniškai roko žvaigždės gyvenimas nelabai žavi. Ypač Europoje. Sunkiai įsivaizduoju kaip būtų galima sukoordinuoti gastroliavimą ir kūrybą. Nemanau, kad tai iki galo suderinama su mūsų grupės galimybėmis. Aišku, jei esi australų pasaulinio lygio deathcore grupė „Thy Art Is Murder“, kitas reikalas. Nors ir jie ne tik iš to gyvena. Būti tokiais, kaip „Thy Art Is Murder“ būtų smagu, bet man didesni autoritetai, duodantys didesnį įkvėpimą yra švedai „Humanity's Last Breath“. Jie nėra „savaitgalių kariai“, grupė labai selektyviai atsirenka kur groti. Jų pagrindinis patriarchas, kūrėjas Buster Odeholm užsiiminėja ir audio inžinerija ir audio produktus pardavinėja. Sugeba kažkaip suderinti ir grupę ir užtikrinti jos ateitį finansiškai. Jie pragyvena iš muzikos, bet negyvena autobuse nuolatos darydami koncertus. Užsiima savo reikalais ir važiuoja tik į prestižinius festivalius. Toks modelis man labai patinka. Kurias deathcore grupės laikote savo įkvėpimo šaltiniais? Visai „Death In Taiga“ pradžiai buvo mano ir Tomo meilė grupei „Thy Art Is Murder“. Taip pat prisidėjo galbūt toks labiau klasikinis deathcore: „Whitechapel“, „Thy Art Is Murder“, „Carnifex“. Taip pat ir ekstremaliausios deathcore atšakos kaip: „Infant Annihilator“, „Black Tongue“, „Lorna Shore“ ir kitos grupės, kurias būtų galima patalpinti į kategoriją „Viskas, kas yra tarp žanrų“. Tai nebūtinai grynai deathcore. Įkvepia bičas, kuris mums darė miksą – prancūzas Timothe Baque ir jo grupė „No Oath“, grojanti labai keistą instrumentinę muziką, Kai pirmą kartą išgirdau jo muziką, tą pačią dieną su juo susisiekiau ir pradėjome diskutuoti apie galimybę jam deleguoti mūsų albumo suvedimo darbus. Taip pat „Enterprise Earth“ iki kol pasikeitė vokalistai. Dan Watson man yra didžiausias įkvėpimas bent jau vokalo prasme. Mūsų stiliai ir diapazonai stipriai skiriasi, bet ką jis daro yra aukščiausia klasė, su niekuo negaliu palyginti. Negaliu nepaminėti viso thall žanro – „Humanity‘s Last Breath“, „Vildhjarta“ ir „Stoort Neer“ yra vienos iš mūsų visų klausomiausių grupių. Lietuvos sunkioji muzikos scena yra labai plati nuo „Juodvarnio“, „Ūkanose“ iki „Griefgod“ ir jūsų. Kaip tau atrodo, kuo jūs esate unikalūs šioje padangėje ir ką įnešate? Mes visiškai neatmetam jokių idėjų. Neturime tokių minčių, kad būtinai reikia užsidaryti savo žanre ir jame likti. Užsidarymas į savo žanro rėmus nėra gerai. Mes, žinoma, norime groti brutalų sunkų deathcore, bet integruojam į jį įvairiausių dalykų. Tarkim, išgirstame ką kitos grupės išbando, pritaiko, pabandom pritaikyti ir sau. Kodėl neįtraukus į dainą išsijungiančio gartraukio garso? Mūsų pačio pirmo kūrinio „Rot“ pradžioje būtent tai ir girdima. Esame atviri išnaudoti viską, na gal tik išskyrus AI. Taip pat skiriame didelį dėmesį į kiekvieno instrumento akustikos, perkusijos ir tekstūros specifikas. Kiekvienas grojamas rifas yra grojamas su intencija išgauti būtent tokias audio charakteristikas, kokias turime savo galvoje, viską darome su priežastimi. Kuriais grupės darbais labiausiai džiaugiesi? Man labai patinka šis mūsų EP. Visuose kūriniuose jaučiasi stiprus palypėjimas aukštyn nuo ankstesnės mūsų kūrybos. Tiek kokybe, tiek atlikimu, tiek elementariais įgūdžiais. Labai džiaugiuosi, kad dirbame ne dėl kiekybės, o kokybės. Man ir mūsų klipai patinka, nors jie gal ir nėra patys teatrališkiausi, tačiau prie jų padirbėta buvo daug. Kuo visi didžiuojamės ir džiaugiamės, tai kelione į wackeną ir filmu apie tai. Manau, kad tai apskritai pirmasis filmas/dokumentika visame metalo žanre Lietuvoje. Manau filmą susukome labai gerai. Patys žvengėme iki ašarų. Per filmo pristatymą „Perone“ matėme žmones, sėdinčius ir susiėmusius už pilvų ir taip pat iki ašarų besijuokiančius. Tas labai džiugina. Esate muzikantai, kurie iš muzikavimo negyvena ir turi „dieninius darbus“. Kaip sekasi derinti muzikavimą ir darbą? Ar vienas kitam neprieštarauja? Bent jau šiuo momentu džiaugiuosi savo darbu, praktiškai neturiu kuo skųstis. Tai labai padeda susivokti, kad man nėra svarbus darbas, jeigu man tai padeda išlaikyti visus kitus užsiėmimus ir interesus savo gyvenime. Net jeigu ir atiduodu didžiąją savo gyvenimo dalį darbui, tebūnie, bet už tai galiu turėti grupę, galiu įrangos prisipirkti, mėgstu žvejoti, tai galiu ir meškerių prisipirkti ir t.t. Buvo momentų, kuomet darbas nebuvo pats mėgstamiausias dalykas, tada tiesiog mąsčiau, kad nors sunku, nors nepatinka, bet užtai turiu visą kitą veiklą, į kurią galiu atsiremti. Kitiems sunkiau, visi skirtingus darbus turi, tačiau vieni kitiems padedam, kad viską pavyktų suderinti. Jeigu negalim susirinkti visi kartu į repeticiją, tai bent jau sudarome sąlygas, kad nors namuose galėtume pasigroti efektyviai ir produktyviai. Koks turi būti darbas, kuris neužgožtų motyvacijos groti? Mes su Tomu sakom, kad yra darbas, kurį įmanoma pakelti, ir darbas, kuris „ėda“ sielą. Svarbiausia, kad darbas „neėstų“ sielos. Jeigu po darbo ateini į repeticiją užsiknisęs, tai sunku bus. Būna žmonių, kurie nors ir jaučiasi blogai, nekeičia nieko, nes bijo pokyčių ar turi svarbių įsipareigojimų. Kaip tai pataisyti ar išvengti – neįsivaizduoju, tai kiekvieno asmeninis reikalas. Sako labai padeda sporto salė. Kurias kitas lietuvių grupes mėgstat? „Crypts of Despair“, kurie netrukus turės gerų žinių. Jie stipriai pasikėlė savo įvaizdį su naujuoju vokalistu Jonu. „Phrenetix“ mūsų geriausi draugai. Gerbiam, mėgstam „Luctus“. Turėjome su jais bendrų koncertų, taip užsimezgė draugystė. Taip pat „Exile Into Suffery“, “Posterity“ man jie žiauriai patiko, kai vokalistu buvo Mantas Gurkšnys. Vienas kiečiausių vokalistų visame pasaulyje. Šeštadienį laukia jūsų albumo pristatymas Vilniuje, kurį pristatysite kartu su „Phrenetix“, „Griefgod“ ir „Crypts of Despair“. Ar šis sąstatas pasirinktas dėl to, kad visi esate draugai ar dėl kiekvieno iš grupių skambesio? „Phrenetix“ ir „Crypts of Despair“ kaip ir viskas aišku, jie mūsų draugai, o su „Griefgod“ susibičiuliavom, kai dalyvavau „Wacken Metal Battle“ atrankoje. Jie ir laimėjo atranką, išvarė į wackeną. Tai šia proga bei kad modernų death metal groja, gerai sufokusuotas skambesys. Mums patiko, pasiūlėm, jie sutiko. Ko galima būtų tikėtis koncerte? Gal esate prigalvoję kokių fokusų ant scenos? Turime vieną fokusą paruošę. Paliksiu intrigą. Nesąmonė tokia, bet turėtų būti juokinga. Kaip visada turėjome daug planų, bet laikas žiauriai greitai bėga ir matai, kad nebespėji. Sąrašas „Ką kiečiau būtų galima padaryti?“ vis trumpėja ir galiausiai tenka apsistoti ties muzika ir pasirodymu. Paruošti kokybišką koncertą savo klausytojams. Muzikantai visų pirma parduoda muziką, o visa kita yra periferija. Jei muzika gera, tai nesvarbu kaip ją reklamuosi, ji bus vertinama už kokybę, o kai ji prasta, tai net ir geriausios reklamos to nepakeis. Socialiniai tinklai rodo kiek kitokią, bet gal tai tik įrodo multivisatos teoriją. Gal kažkurioje visatoje Peyton Parrish yra žiauriai geras muzikantas? Tik aš nežinau kur. Kaip reikėtų pristatyti grupę „Death In Taiga“ tiems, kurie apie jus nežino? Grojame modernų, nesuvaržytą deathcore ir norime ištransliuoti mintį, jog šio „lovio“ užteks visiems ir kategoriškai nesutinkame su „bado mentalitetu“, kuomet manoma, jog kažkieno sėkmė priklauso nuo kitų pralaimėjimų – tarsi sėkmingieji atima sėkmę iš nesėkmingųjų. Yra visiškai atvirkščiai. „Death In Taiga“ siekia bendrystės su kitomis grupėmis ir nenorime lietuviškos metalo scenos paversti į karo zoną, kuomet sveika konkurencija virsta į nesantaiką. Planai ateičiai. Artimiausias koncertas aiškus, o kas toliau? Kūryba ir koncertai. Norime pasiorganizuoti mini turą Baltijos šalyse, pagroti užsienio festivaliuose ir svarbiausia – nesustoti vietoje. Kalbino Rūta Paitian