Paskutinysis gegužės šeštadienis metalistus ar šiai muzikai prijaučiančius asmenis (pvz.: antrosios pusės, atlydėjusios savuosius metalheadus) atginė į menų fabriką „Loftas“, kuris dar visai neseniai atidarė Lietuvos festivalių sezoną su „Europavox Festival“, neilgai trukus tapo ir naujojo sunkiosios muzikos festivalio „Bundanti Saulė Fest“ atsiradimo vieta.
Už šį renginį reikia dėkoti vienuoliktą gimtadienį švenčiančiai grupei „Awakening Sun“, kuri subūrė metalo klausytojus ir atlikėjus ne tik atšvęsti pastarąją sukaktį, pristatyti gegužės mėnesį pasirodžiusio albumo „Heaven Is Whatever“, bet ir priminti, kad lietuviško metalo scenoje nemažai vardų, kuriuos reikia žinoti ar bent jau susipažinti.
Gajus stereotipas apie metalistus, kad jei kuri ar klausai tokios piktos, brutalokos muzikos, galimai ir pats esi tikras despotas, šėtono garbintojas, deginantis bažnyčias ir nieko gero visuomenei neduodantis atstovas. Tačiau, tai tik stereotipas, beveik 99 proc. neatitinkantis tikrovės (taip, taip, ir aš prisimenu Varg Vikernes žygius). Visada galima įsitikinti metalistų gerumu koncertų metu. „Bundanti Saulė Fest“ nebuvo išimtis. Vos atėjus pro duris, už grupių mercho prekystalio buvo galima išvysti power stoner grupės „ORB“ frontmeną Bambą, kuris buvo atsakingas už tą vakarą grojusių grupių atributikos pardavimą. Į mano nusistebėjimą jį ten matant jis sureagavo gana paprastai: „Ar taip, ar taip čia būčiau, tai kodėl nepadėjus? Juk nėra sunku“, – čia pat pro šoną pasilabinęs į užkulisius prabėga „Juodvarnio“ būgnininkas Augustinas, pasakęs, kad ketina pasidomėti ar kam nereikia pagalbos, tuo tarpu scenoje grupių prasičekinimus koordinavo vienas iš vakaro šeimininkų, grupės „Awakening Sun“ lyderis Ernestas, o vėliau prasidėjusiuose moshuose buvo galima stebėti kaip staigiai nukritusieji ant betoninių „Lofto“ grindų buvo pakeliami, kad nebūtų sutrypti. Taip tik dar kartą įsitikini, kad metalistų koncertai – vienas didelis giminės balius, tik skirtingai nei juose, čia niekam nereikia aiškinti ką tu veiki gyvenime, kodėl tuo, o ne anuo užsiimi ir kodėl vis dar be vyro ir trijų vaikų.
Pirmoji scenoje pasirodė dvejus metus gyvuojanti hardcore grupė nirvanišku pavadinimu „In.Bloom“, kurių, jei klausa neapgavo, tai buvo trečiasis gyvas pasirodymas. Penkiems jauniems vaikinams, susibūrusiems pandeminiu laikotarpiu teko nelengva užduotis – atidaryti festivalį, su kuria beveik sklandžiai (niekas neapsaugotas nuo techninių nesklandumų) susitvarkė. Jų pasirodymo metu skambėjo šie kūriniai: „Set Sails to Fail“, „For What I Am“, „Upside Down“, „The Fall“, „There's Room For Hatred“, „Distant“, „In Haze“.
Visada būna smagu stebėti neseniai susibūrusias grupes scenoje, nes pagalvoji, kad esi istorijos dalis, ko gero yra žmonių, kurie gali pasakyti, kad dar 1981-aisiais buvo „Metallicos“ koncerte, kai šie buvo mažai kam žinomi, o va dabar juos žino visas pasaulis. Ką gali žinoti, gal matėme istoriją ir 2022-ųjų gegužės 28-ąją? Laikas parodys.
„Džiaugiamės, kad mus, mažai kam žinomus pakvietė į šį festivalį, esame dėkingi. Na ir kaip priklauso, Putinas – išgama, remkime Ukrainą“, – atsisveikino grupė užleisdama vietą antriesiems atlikėjams.
Pastarieji deathcore,
.jpg)
 1.jpg)
