RENGINIO RECENZIJA | Rudens pasitikimas uostamiestyje su „Solo Ansambliu“

Beveik tradicija tampantis rudens pasitikimas su Solo Ansambliu uostamiestyje subūrė post-punk, elektroninės muzikos mylėtojus. Šį kartą sad-dance stiliaus nešėjai į kompaniją pasikvietė jaunąjį Ukrainos post-punk atlikėją Bogdaną Rozvadovskį, geriau žinomą kaip SadSvit. Tai jau trečiasis jų pasirodymas toje pačioje scenoje. Pakalbinus Bogdaną paaiškėja, jog tokios atlikėjų draugystės istorija trumpa – Solo Ansamblis tiesiog parašė SadSvit ir pakvietė groti kartu. Pasak Bogdano, Ukrainos muzikos scenoje post-punk’o nerasim, todėl jaunasis atlikėjas entuziastingai siekia atverti vartus šiai melancholiškai muzikai po Ukrainos saule. Šiuo metu Austrijoje gyvenantis atlikėjas Lietuvoje lankosi pirmą kartą ir prisistatydamas pažada padovanoti šiek tiek ukrainietiškos muzikos. Kaip ir Solo Ansamblis, SadSvit kuria savo gimtąja kalba. Koncerto metu jis kelis kartus padėkoja už paramą Ukrainai, skatina ir toliau paremti, o savo paskutinę dainą skiria „drąsiesiems Ukrainos žmonėms“. Anot SadSvit, post-punk’as turi galią sukelti tam tikras emocijas, kuriomis jis ir nori dalintis su kitais. Tam greičiausiai pritartų kelios dešimtys atlikėjo bendraamžių, susibūrusių prie pat scenos SadSvit dar į ją neįžengus. Garsiais šūksniais ir plojimais palydėtas ukrainietis toli nepabėga ir kartu su besiburiančia vis didesne klausytojų auditorija nekantriai laukia vakaro geidžiamiausių. Minia kelis kartus padidėja, sėdinčių lieka vos keli staliukai ir pasigirsta skanduotės „Solo, Solo, solo“. Ansamblis į sceną neskuba, tenka juos pakviesti kelis kartus. Dūmų fone, blyškioje šviesoje pasigirsta elektroniniai rifai ir Hofą užlieja auditorijai gerai pažįstami garsai. Apsižvalgius sunku pastebėti ramiai sėdintį ar stovintį žmogų, nes Solo Ansamblis taip užburia, jog priverčia visiškai pasiduoti muzikai. Vakarą pradėję su naujesniais savo kūriniais, solo vyrukai palepina publiką ir savo klausomiausiais „Neturėjom dainos“, „Moteris“, „Eskalatorius į dangų“. Kartu su eskalatoriumi į dangų pakyla ir pripučiamas dinozauras, pakeisdamas praėjusių metų ryklį. Ir tai turbūt tik stipraus fanų palaikymo išraiška, nes fejerverkų, o gal to ryklio ar dinozauro dėl efekto Solo Ansambliui niekad nereikėjo. Bestebint koncertą neapleidžia jausmas, jog visi 900 (taip, tiek buvo parduota bilietų) yra užvaldyti charizmatiškųjų Solo Ansamblio vyrukų muzikos ir pasiruošę atiduoti visą energiją jiems atgal. Net blyksinčios šviesos buvo palydėtos šūksniais ir plojimais, neverta nė užsiminti apie mintinai žinomus dainų žodžius. Ir vis tik, net ir patys geriausi dalykai turi pabaigą. Daugiau nei valandą grojęs Solo Ansamblis pasitraukia iš scenos, bet visi žino, jog dar liko viena Juoda Juoda daina. Renginyje lankėsi ir vertino Agnė Steponavičiūtė