RENGINIO RECENZIJA | Istorinis „Pixies“ debiutas ir retorinės proto paieškos Kairėnuose (+ foto galerija)

„Iš kur čia tiek žmonių?“, – pasiteirauja autobuso vairuotojas, vieno iš keleivių, „Tai čia į Botanikos sodą visi varo, koncertas nusimato, toks senukų rokenrolas“, – atsako pastarasis, kol jaunieji „Pixies“ gerbėjai tyliai krizena laukdami to „senukų rokenrolo“ ir „Kairėnų“ stotelės. Laukti buvo ko. Agentūros „8 Days A Week” dėka Lietuva vis dažniau atsiduria žinomų grupių radaruose. Nebesam užkampis, kur norint išgirsti mylimą grupę reikia trenktis į užsienį. „Užsienis“ užsuka ir pas mus. „Pixies“ labai laukiama grupė. Vien „Humoro klubo“ organizatoriai sužinoję, kad jų pasirodymas Vilniuje sutaps su „Pixies“ atidėjo savąjį, kad galėtų jo žiūrovai ir jie patys (klausimas dėl ko labiau) pamatyti svečius iš už Atlanto. Daugiau nei tris dešimtmečius gyvuojanti alternatyviojo roko grupė iš JAV, savo sąskaitoje turi aštuonis studijinius albumus, kurių parduotos kopijos visame pasaulyje ne vienam melomanui ir bepradedančiajam muzikantui buvo neatsiejamas įkvėpimo šaltinis. Grupė „Pixies“ unikali dar ir tuo, kad sutraukia įvairių amžių, muzikos žanrų mėgėjus. Vieni juos žino kaip amerikietiškos alternatyvos, indie roko kūrėjus, kiti girdėję bent kelis jų kūrinius panaudotus filmuose. Besižvalgant į margasplavę klausytojų auditoriją prisiminiau šiųmetiniame festivalyje „Devilstone“ buvusią diskusiją „Kaip skirtingi žmonės atranda patinkančią muziką“, išties pasidarė smalsu kaip kiekvienas iš žiūrovų atrado grupę „Pixies“? Kad ir kaip ten bebūtų, svarbiausia, kad atrado. Grupė „Pixies“ apšildė lietuvaičių kolektyvas „Akli“. Pastaruosius dar visai neseniai buvo galima išvysti minėtame „Devilstone“ festivalio „Rytų“ scenoje, kurioje surengė efektingą pasirodymą. Šįsyk populiariesiems rokeriams nusišypsojo laimė apšildyti, kaip vėliau paaiškėjo, savo dievukus. „Smagu matyti tiek daug gražių žmonių aplinkui, ačiū, kad esat. Nemeluosim, truputį jaudinamės, čia juk „Pixies“, bl...“, – neslėpė emocijų vokalistas. Dažnai pasitaikantis reiškinys, kad apšildančioji grupė pasirodo pustuščiai auditorijai. Šįsyk „Akli“ klausėsi nemažai susirinkusiųjų, vieni arčiau scenos, kiti kiek toliau, tad „daug gražių žmonių“ tikrai būta. „Čia buvo grupė „Akli“. Paplokite „Pixies“. Be grupės, kuri gros vėliau, mūsų nebūtų“, – atsisveikino grupė užleisdama vietą vis labiau pilnėjančiai auditorijai. Gražus vaizdas, nuo pavieniai stoviniuojančių metalistų, kuriuos išvysi tik „nArautuose“ koncertų uždarose patalpose sezono metu, žinomų žmonių, kaip Vytaras Radzevičius, Paulius Ambrazevičius, Jurgis Didžiulis ar Žilvinas Jagėla, iki „niolikinio“ (ar bent jau taip atrodančio) jaunimo bei vyresnių, kurių meilę „Pixies“ buvo galima matuoti pagal artumą prie scenos. Kuo arčiau jos – tuo didesni gerbėjai. Ir išties, pasibaigus instrumentų patikrai, kurią lydėjo nuolatiniai plojimai ir šūksniai (iš serijos, jei turi blogą dieną, pračekink gitarą prieš būrį melomanų, būsi sutiktas neprasčiau, nei pagrindiniai muzikantai) scenoje išsirikiavo „Pixies“ nariai, kurių dainos kone nuo pradžių buvo dainuojamos visos publikos. Vienu metu atrodė, kad kažkur pastatyti sufleriai su dainų tekstais, nes buvo keista matyti, kaip dvidešimtmetis ir penkiasdešimtmetis kartu žodis žodin atkartoja dainą. „Šis renginys skaitosi, kaip naujausio albumo pristatymas, bet tikiuosi savo hitų nepamirš?“, – pasigirsta klausimas iš šalies, į kurį gana greitai buvo gautas atsakymas. Savi kūriniai tikrai nebuvo pamiršti, o dainuojanti publika tik dar labiau patikino, kad tikrai gerai žinomi. Ir kaip gali nežinoti tokių „Pixies“ kūrinių, kaip: „Monkey Gone to Heaven“, „Here Comes Your Man“, „Gouge Away“, „Hey“ ar juolab „Where Is My Mind?“, kurių besiklausant atrodo, kad ne tik keliauji per pačios grupės istoriją, bet ir jauti jai turėtas įtakas iš kitų žanrų, nuo Kalifornijoje gimusio surf roko, ankstyvojo pankroko iki sunkiosios muzikos elementų. Štai tau „Pixies“ fenomenas, ko gero natūraliai atsakantis į klausimą, kodėl gerbėjų būrys toks įvairialypis. Viso „Pixies“ pasirodymo metu žvilgsnį labiausiai prikaustė grupės būgnininkas David Lovering. 61-erių muzikantas dviejų valandų setą įspūdingai atgrojo su tokiu energingu užsidegimu, kad vietomis net priversdavo žagtelti. Tikrai ne kiekvienas taip gali, net ir žymiai jaunesniems būgnininkams yra ko pasimokyti. Ne ką mažiau buvo smagu matyti publikos veidus, kurie scenoje vykstantį koncertą stebėjo kūdikišku žvilgsniu, Tik čia vietoje kūdikių barškučių, buvo suaugusiųjų barškučiai, ne ką mažiau prikaustantys dėmesį, nei vaikystėje turėti žaislai. Amerikiečių rokeriai atgrojo dviejų valandų programą. Išties solidi duoklė susirinkusiems. Jei pasitaikė tokių, kurie tik kelis kūrinius iš „Pixies“ kūrybos žinojo, tai po šio koncerto stipriai papildė savo muzikines žinias. Daug kur buvo akcentuojama, kad šis koncertas įeis į istoriją. Negaliu nesutikti. Išties smagu matyti vis dar populiarią grupę, kuri lankosi Lietuvoje. Norėtųsi tokių vardų ir daugiau joje matyti. Belieka tikėtis, kad taip ir bus! Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian, fotografavo Vytenis Jurevičius