RENGINIO RECENZIJA | Įvairiaspalvė metalo fiesta Kaune kartu su „Ektomorf“, „Ice Nine Kills“ ir „Five Finger Death Punch“ + foto galerija

Birželio 13-oji žymėjo ne tik skaudų „Žalgirio“ gerbėjų rytą po pralaimėto LKL čempionato, bet ir ilgai lauktą dviejų amerikiečių sunkiojo metalo grupių „Ice Nine Kills“, „Five Finger Death Punch“ ir vengrų garsiausios metalo grupės „Ektomorf“ debiutą Lietuvoje. Tai apie kiekvieną iš eilės. Vos patekus į Kauno „Žalgirio areną“ maloniai nustebino dailiai užsiraičiusi eilė prie grupių mercho. Buvo galima savo spintas papildyti išties puikiais laimikiais. Nemaža dalis tą ir padarė, kiti keliavo kažko atsigaivinti prieš koncertą, treti ieškotis savo vietos. Aš patraukiau su trečiaisiais. Likus dar geroms dešimčiai minučių iki vengrų „Ektomorf“ pasirodymo pradžios jau buvo ne taip ir lengva susirasti patogią vietą stebėjimui. Tvorelės prie scenos vos tik atidarius durims gerbėjų dažniausiai būna užimtos greičiau nei sodo vyšnios špokais, o vietas prie garsisto tvorelės irgi greitai užima. Nemaža dalis pastarųjų buvo latviai, kurie vargšiukai, buvo apleisti grupės turo po Europą. Matyt viena Latvijos dalis skubėjo į gegužės 11 d., Estijoje vykusį koncertą, o kita pasirinko Lietuvą. Taigi scenoje „Ektomorf“. Ši grupė bene vienintelė, kurią plius minus visi metalistai mėgsta. Jei dėl 5FDP galima susilaukti skirtingų nuomonių, tai vengrus mėgsta visi. Ir tikrai yra už ką. Vos pusvalandį trukęs jų koncertas tikrai neprailgo. Atrodė, kada va ką tik jie užsilipo ant scenos ir pradėjo šūkauti savo bene dažniausiai girdimą frazę „Can you make some fucking noise?“ ir nuolat šokinėti, o žiūrėk jau lipa nuo scenos. Belieka tikėtis, kad atšauktasis vengrų koncertas Vilniuje netruks įvykti, ypač po tokio šilto priėmimo Kaune. Antrieji scenoje pasirodė amerikiečiai siaubo filmų gerbėjai ir vaizdingų siužetų kūrėjai „Ice Nine Kills“. Prisipažinsiu, iki kol jie nebuvo paskelbti kaip apšildančioji 5FDP grupė apie juos nieko nebuvau girdėjusi, bet vos pasiskelbė, bent pora savaičių mano kasdieniame grojaraštyje sukosi tik šios grupės kūryba. Buvo smagu stebėti kaip keičiasi scenoje grupių inventoriai. Stebi kaip gitaras keičia gitaros, bet ne vienos, o su žudikų kaukėmis, būgnus – būgnai ir nupjautos žmogaus kūno dalys, stiprintuvus stiprintuvai kartu su įvairiausiais šaltaisiais ginklais ir permatomais drabužių krepšiais. Prieš prasidedant pasirodymui, užgęsta šviesos ir ima kilti pripučiamo žudiko figūra su demoniškai švytinčiomis akimis ir peiliu rankoje. Sveiki atvykę į siaubo karalystę! Populiacija – holivudiškųjų siaubiakų žvaigždės, serijiniai žudikai ir jų aukos. Teatrališkiausias vakaro pasirodymas. Kas įdomu, kad nepaisant didelio spektaklio, vykusio scenoje, kuris labai stipriai prikaustė žvilgsnį, ne ką mažiau žadą atėmė ir pati muzikinė viso to dalis. Nes visgi, ei, juk tai muzikos grupė ir koncertas, kuris išties įspūdingas. Nors grupės nariai apsirėdę šiek tiek hipsteriškais apdarais (balti marškinukai, petnešos ir kaklaraiščiai), tačiau brutaliu skambesiu ir ypatingai virtuozišku graulu galėtų varžytis su pačiais deferiais. Kas smagu, kad ne tik vokalistas puikiu savo vokaliniu instrumentu galėjo pasigirti, bet ir kiti grupės nariai. Žodžiu, be galo įspūdingas, paveikus pasirodymas, kurio metu trūko tik vieno – laiko. Ypač, kai nepadainavo dviejų mano mylimų dainų „IT Is The End“ bei „Assault & Batteries“, na bet ką padarysi, gero po biškį belieka tikėtis, kad šis maloniai sutiktas debiutas privers grupę sugrįžti su ilgesne programa. Na, o kol laukiau paskutiniųjų vakaro kaltininkų „Five Finger Death Punch“ sugebėjau net du kartus būti išmaudyta aluje to paties asmens. Niekaip nesuprantu tokių žiūrovų. Sumoki pinigus už bilietą, lauki savo mėgstamos grupės, o tada nusitašai tiek, kad nei pats kažką matai, nei suvoki kur esi, o dar ir aplinkiniams gadini nuotaiką. Gerai, kad netrukus scenoje pasirodė amerikiečiai „Five Finger Detah Punch“ ir buvo galima tiesiog mėgautis tuo, ką matai scenoje. Tiesa, kartais ne tiek scenoje, kiek kitų žmonių telefonų ekranuose. Et... kažkaip verčia pasigesti koncertų, į kuriuos grupės draudžia neštis telefonus ir jį gali stebėti gyvai. Galėtų dažniau tokią praktiką taikyti. Šiuo metu pastebėjau naują praktiką, kai skambinama savo artimiesiems, draugams vaizdo skambučiu. Objektyvas nutaikytas į sceną, o visi už nugarų ekrane mato tų artimųjų veidus. Linksma praktika, na vis geriau nei neprašytas alaus lietus. Bet grįžkime prie koncerto. 5FDP pasirodymą mačiau jau antrą kartą. Pirmąjį prieš pat kovidą Varšuvoje. Pamenu tada kaip negalėjau atsistebėti vokalisto energija, gitaristų įspūdingomis šukuosenomis (barzdos ir galvos plaukų) ir jų solo. Šįsyk tas įspūdis tik dar labiau sustiprėjo. Ivan Moody ant tiek geranoriškai buvo nusiteikęs, kad atrodė atiduos visą save, nusiims paskutinį rūbą, aksesuarą ir dar balažin ką. Manau, kad per 5FDP koncertą kolekcionieriai galėjo labai stipriai papildyti savo muzikinių vertybių muziejus. „Tai mūsų pirmas kartas, Lietuvoje, esame sužavėti jūsų tokio šilto priėmimo!“, – žodžiai, kurie dažnai girdėjosi iš frontmano lūpų. Nieko keisto, atrodo, kad ir bet kurią dainą pradėdavo grupė, žiūrovai iškart žinodavo dainos tektus, melodijas. Šalia įspūdingo muzikinio šou, ne ką mažesnis tą vakarą žibėjo scenoje vykstantis lazerių pasirodymas. Kažkaip išsyk prisiminiau atvejį, berods iš praėjusių metų, kai 5FDP vokalistas vieno iš koncertų metu „prasileido“ iš lazerio į akį ir po to turėjo ją ilgai gydytis. Džiugu, kad panaši nelaimė nenutiko Kaune vykusio koncerto metu. Ko gero priešingu atveju nebūtų pasakę, kad ketina į Lietuvą vėliau sugrįžti. Laikom špygas, kad taip ir būtų! Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian, fotografavo Vytenis Jurevičius