„Kai sužinojau, kad apšildys „Ūkanose“, išsyk nusipirkau bilietą“, – prieš gruodžio 6 d., vykusį „Lordi“ koncertą prasitaria vienas gerbėjas, – „Tai taip išeina, kad labiau dėl apšildančios grupės atvarei į koncertą, nei dėl pagrindinių?“, – pasitikslinu ar teisingai supratau, – „Tikrai taip. „Ūkanose“ mano visų laikų mylimiausia grupė, o „Lordi“ bus kaip „vyšnaitė ant torto“, – atsako minėtasis asmuo, taip visai nustebindamas mane. Išties ne toks ir dažnas reiškinys, kai į koncertą labiau einama ne dėl pagrindinės vakaro grupės, o dėl apšildančiųjų. Kažkuria prasme ir pati anksčiau atskubėjau dėl grupės „Ūkanose“. Pastarąjį kartą juos seniai gyvai mačiau, dar gūdžiais 2020-aisiais, prieš antrąjį karantiną, Kaune, tad buvau pasiilgusi gyvų jų pasirodymų. „Lordi“ ir „Ūkanose“ – išties netikėtas duetas. Pagoniškieji lietuvaičiai ir skandinavų demonai bei jų bendradarbiavimas – puiki medžiaga sakmėms ir kitai tautosakai ar naujam „Hario Poterio“ serijos knygos pavadinimui. Gruodžio 6-osios vakarą tą netikėtą bendradarbiavimą buvo galima stebėti ir scenoje. Kol „Lordi“ muzikinis inventorius ir kiti atributai buvo uždengti juodomis palomis, primenančiomis urvą, grupė „Ūkanose“ priminė to urvo sergėtojus. Tarsi kiekvieną publikos narį ruoštų kovai su skandinaviškaisiais demonais. „Sena patranka tai ne pabūklas, o „Ūkanose“ „Lordi“ apšildymas buvo stebuklas“, – taip perfrazuojant vieną iš grupės dainų būtų galima reziumuoti pasirodymą: bosistas sėdėdamas su lūžusiu koja tiek taškėsi ir maskatavosi abiem kojomis, kad vienu metu kėlė ir didžiulį susižavėjimą ir stiprų nerimą, kad gali ir antrą koją susilaužyti. Būgnininkas, „įlindęs į urvą“ priminė seną alchemiką, didžiuliame puode maišantį neaiškius tirpalus. Tik didelį medinį šaukštą jam atstojo dvi būgnų lazdelės. Vokalistas skambant „Leliumoj“ palikęs grupės narius ant scenos, šalimais juos cheerino kartu su publika, o grįžęs ir headbangindamas kažkodėl labai priminė grupės „ORB“ vokalistą, toks jausmas, kad abu iš to paties meistro galvos kratymo paslapčių mokėsi. Muzikantams nulipus nuo scenos, prieš tai paraginus įsigyti grupės mercho, scenos prieangis tampa aklinai užvertas, pro jį prasiskverbti galėjo tik prakaito aromatas. Kol vyko technikos rokiruotės buvo galima stebėti pačio įvairiausio amžiaus žiūrovų gretas, atsigaivinti, dalintis dar šviežiais įspūdžiais iš ką tik praūžusio „Ūkanose“ pasirodymo, o taip pat pasižavėti sveiko požiūriu į kūną skatinimu su Rod Stewart „Da Ya Think I’m Sexy?“. Ironiška, kai tai skambėjo, kelios minutės prieš subjaurotų demonų pasirodymą scenoje. Ir taip gal su kiek pernelyg užtęsta pradžia po vieną išlenda garsieji pabaisiukai „Lordi“ su „Mr. Lordi“ priešakyje. „ Labas, Vilniau, kaip laikotės? Ačiū, tai viskas kiek moku lietuvių kalbos“, – pasiguodžia vokalistas, – „žinau, kad šiandien antradienis, tad pasižadu paskambinti jūsų bosams ir pranešti, kad neateisite rytoj į darbus, tad šiandien galite linksmintis.“ „Daugiau nei prieš metus išleidome savo naują albumą, tai reiškia, kad grosime naujo šūdo. Bus ir seno šūdo. Raktinis žodis šūdas, – patikina grupės frontmenas, įsukdamas ilgą senų ir naujų „šūdų“ karuselę. „Oi žinau, daugelis iš jūsų tik ir laukiate kada pagrosime senas dainas, bet ar žinojote, kad naujos dainos yra senos rytojaus dainos? Taip, žinau, stogą nunešantis atradimas“, – pasišaipo iš publikos Mr. Lordi toliau pristatinėdamas naujausiąją grupės kūrybą. Manau, kad atskiros recenzijos verti būtų įvairūs grupės naudoti triukai: nuo demoniškos būgnininkų karuselės su žaisminga pabaiga, klavišininkės solo su šviesulių lopšine ir šėtoniška lėle (štai kaip gimsta košmarai), Mr. Lordi „drugelio“ sparnai ar rammsteiniškos „Pussy“ patrankos mažesnė ir ilgesnė versija dainoje „Who’s Your Daddy?“ bei bosisto soliakas su žaismingu viliojimo menas ir brutalia, bet įtikinama pabaiga. Pastarąją net Tim Burton užrespectintų. „Turime vieną dainą disko, tad bus jums proga pakratyti savo užpakalius. Taip, užpakalis, dar vienas lietuviškas žodis, kurį moku“, – pasidžiaugia „Lordi“ frontmenas toliau tardamas žodį „užpakalis“ taip, kad šis labiau ėmė priminti ne kūno dalį, o lietuviško kaimelio pavadinimą, visai kaip Ožkabaliai ar Užpaliai. Pati daina su eilute „Please, believe me, baby“, kažkodėl kelia asociacijas, nesusijusias nei su metalu, nei su disko, o su Kąstyčiu Kerbedžiu ir jo „Sustok traukinį“ arba su popsistine „Eurovizijos“ dalimi. „Lordi“ gitaristas priminė 2004 m. Graikijai atstovavusį Sakį Rouvą su daina „Shake it“, tiek judino savo užpakalį, kad net pralenktų ir garsųjį graiką, o su savo moonwalkinimu nepadarė gėdos net pačiam moonwalkininimo karaliui Michaelui Jacksonui. „Spėju, kad negros „Hard Rock Hallelujah“, – nugirstu šalimais stovinčios merginos nusiskundimą, – „Eik tu, be šansų, kad jos negros“, – patikina čia pat jos stovintis vaikinas ir tikrai vos po šio patikinimo pasigirsta 2006-aisiais metais visą Europą sudrebinęs kūrinys ir kuriam laikui sugražinęs sunkiosios muzikos žanrą į „Eurovizijos“ gretas. Na ir taip po smagaus pasidūkimo tiek scenoje, tiek ir priešais ją, „Lordi“ koncertas pasibaigia žaisminga nata. Galbūt tai nėra ta grupė, kurią labai mėgsta visi metalheadai, tačiau publiką valdyti ir sukurti paveikią atmosferą šie suomių monstriukai vis dar sugeba. Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian, fotografavo Milda Prušinskaitė
Prisijunkite prie fm.lt portalo tiesiog paspausdami vieną iš autentikacijos mygtukų: