prieš metus

Pirmą kartą studentų kursą Lietuvoje renkantis Árpádas Schillingas: „Kūrėjas turi būti laimingas, atviras, nusiteikęs bendrauti su žmonėmis“

Pirmą kartą studentų kursą Lietuvoje renkantis Árpádas Schillingas: „Kūrėjas turi būti laimingas, atviras, nusiteikęs bendrauti su žmonėmis“

Juta Liutkevičiūtė

Atrodo, kad vengrų režisieriaus ÁrpádoSchillingo jau niekas nenustebins. Trisdešimties metų darbo patirtį turintis kūrėjas vadovavo teatrui, vedė kūrybines dirbtuves, rašė pjeses, rengė performansus, pelnė laurus tarptautiniuose teatro festivaliuose, statė operos ir cirko pasirodymus, dirbo su profesionalais ir mėgėjais. Galbūt išbandė viską? Vis dėl to ne. Pirmą kartą savo kūrybinėje biografijoje jis renka studentų kursą – ne kur kitur, o pas mus, Lietuvoje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Klaipėdos fakultete. 

Nuo 2015 m. Á. Schillingo Lietuvoje pastatyti spektakliai sulaukė kritikų ir publikos susidomėjimo („Didis blogis“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, „Įstrigę“ Klaipėdos jaunimo teatre, „Autonomija“ ir „Barbarai“ Valstybiniame jaunimo teatre). Šį rudenį pripažintas menininkas pradės darbą su teatro ir renginių režisūros kurso studentais Klaipėdoje, jam talkins Klaipėdos jaunimo teatro komanda. 


 

Renkate teatro ir renginių režisierių kursą. Kokia bus jūsų dėstymo programa?


 

Ji šiuolaikiška ir studentams suteiks itin platų įgūdžių spektrą. 21 amžiuje jau nebegalime galvoti, kad teatras tėra institucija, pastatas, kuriame dirba režisieriai ir aktoriai. Keičiantis aplinkybėms, žmonės turi būti pasirengę dirbti pačius įvairiausius darbus. Ne tik kurti spektaklius tradicinėje teatro scenoje, bet ir organizuoti renginius, kurti performansus, dalyvauti pedagoginėje veikloje. Teatras – ypač sociali erdvė, žmonės čia privalo nuolatos bendradarbiauti, susikalbėti, o to irgi reikia mokytis, ši specialybė neatsiejama nuo psichologijos, tai puiki vieta pažinti save ir suprasti savo santykį su kitais. Dėl to teatras tampa politišku, čia veikia skirtingi bendravimo ir socialinio jautrumo dėmenys. Svarbu išmokti klasikinių teatro formų, bet labiausiai noriu suteikti erdvę studentams laisvai mąstyti. Nenoriu pasiūlyti konkretaus režisūros stiliaus, jie patys turi atrasti savo balsą šioje disciplinoje. 


 

Įsivaizduokime, kad keturi dėstymo metai jau praėjo – koks darbo rezultatas jus džiugintų?


 

Tiesą sakant, man ne taip svarbu, ar studentai taps garsiais kurio nors reikšmingo teatro režisieriais, ar jų darbai sulauks pasisekimo tarptautiniuose festivaliuose. Man daug labiau rūpi, kad jie pasitikėtų savimi ir būtų atviri pasauliui. Svarbu nepamiršti lietuvybės ir savo šaknų, bet noriu, kad jauni žmonės jaustųsi didesnės Europos scenos dalimi. Be abejo, būsiu patenkintas, jei kuris nors iš studentų sulauks sėkmės tradicinio teatro scenoje. Bet ši programa labai moderni, ji atveria duris į teatro pasaulį ir neuždaro siauroje aplinkoje, kur teatralai kartu sėdi juodame kambaryje apsupti dirbtinių šviesų ir vizualiųjų instaliacijų. Privalome būti atviri ir kitoms meno formoms. 


 

Suprantu, kad jūsų, kaip debiutuojančio dėstytojo, raktas bus universalumas.


 

Neabejoju, kad ateityje bus vis sunkiau vystyti profesinę karjerą tradicine prasme, tarkime, būti pagrindiniu režisieriumi klasikiniame teatre. Iš to, ką kultūros lauke matau dabar, galiu prognozuoti, kad valstybinis palaikymas kultūrai mažės. Kaskart, kai nutinka krizė, pirmiausia apribojama kultūra. O juk Europa yra pilna jaunų, kūrybingų žmonių, jiems reikia rasti savo vietą kultūrinėje erdvėje ir kuo toliau, tuo mažiau bus šansų tai daryti iki šiol įprastais metodais. 

Jeigu baigsi studijas pasiruošęs būti tik teatro aktoriumi ar režisieriumi, pakliūsi į spąstus. Tam, kad išvengtume depresijos ir nusivylimo, privalome ruoštis dirbti labai skirtingus darbus. Tikras prakeiksmas yra mokytis ir svajoti apie konkrečią darbovietę, konkrečią specialybę, o baigus studijas suprasti, kad diplomas tų svajonių neišpildys. Ar vien dėl to, kad negali dirbti savo svajonių teatre, jau esi niekam tikęs? Juk yra tiek daug vietų, kur galėtum pritaikyti savo įgūdžius! Šiuo atveju amerikietiška svajonė, kad pakanka tiesiog daug dirbti ir pasieksi tai, ko nori, tėra iliuzija. Aplinkybės nuolatos keičiasi ir mes turime tam ruoštis. Labai svarbu, kad jauni žmonės būtų lankstūs, o susidūrę su kliūtimi išsyk sugalvotų, kur dar galėtų būti naudingi. 


 

Jūsų sukaupta patirtis ir daugybė pažinčių visame pasaulyje leidžia toliau sėkmingai dalyvauti tarptautiniuose festivaliuose, plėtoti asmeninius kūrybinius siekius. Bet štai nusprendėte tapti dėstytoju ir rinkti pirmąjį studentų kursą savo karjeroje. Kodėl?


 

Nedaug trūko, kad būčiau tapęs dėstytoju Vengrijoje, bet negalėjau priimti to pasiūlymo, nes negavau tiek laisvės, kiek norėjau. Visa laimė, Lietuvoje turiu labai gerų draugų: rinkti teatro ir renginių režisūros studentų kursą Klaipėdoje buvo aktoriaus ir režisieriaus Valentino Masalskio idėja, kuriai negalėjau atsispirti. Galimybė ir toliau dirbti su Valentinu mane žavi, vertinu jį ne tik kaip teatro scenos profesionalą, bet ir kaip pedagogą. Pasitikiu jo talentu ir priimamais sprendimais. Apskritai man patinka dirbti su lietuvių aktoriais, esu užmezgęs gražias draugystes su jūsų teatrais. Jaučiu, kad čia dirbdamas gausiu daug palaikymo, o tai įkvepia. 

Pastaraisiais metais tarptautiniuose festivaliuose man tikrai sekėsi, bet festivalinis gyvenimas kuo toliau, tuo mažiau domina. Nemačiau prasmės toliau plėsti kontaktų ratą tarptautinėje arenoje. Man pradėjo kur kas labiau rūpėti socialinis teatro aspektas, gylio paieškos, teatro resursų panaudojimas visuomenės labui. Bandžiau į šias paieškas leistis Vengrijoje, bet dėl politinės atmosferos buvau priverstas pasiduoti. Palikau gimtą šalį ir ten nebekuriu daugiau nei 6 metus. 

Tikiu, kad galimybė dėstyti duos man pakankamai laiko panagrinėti socialinius teatro aspektus, tai bus tikra laboratorija. Dėstyti noriu tiek pat, kiek noriu mokytis pats. Tai puikus šansas praturtinti dvasios ir proto resursus, kaip galėjau to atsisakyti? Tiesa, nebus taip paprasta, nes persikraustyti į Lietuvą iš Prancūzijos neplanuoju, reikės keliauti. Prisiimu visišką atsakomybę už šį studentų kursą, o man padės Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai Rugilė Latvėnaitė ir Paulius Pinigis; apskritai visas šio teatro kolektyvas ir Valentinas yra man itin svarbi parama. 


 

Kiek laiko per mokslo metus planuojate praleisti Klaipėdoje, gyvai dirbdamas su studentais?


 

Pagal šiandienos planą, kiekvienais mokslo metais Lietuvoje praleisiu maždaug po 12 savaičių, taigi tai bus 3 mėnesiai intensyvaus darbo. Atvyksiu dviem savaitėms ir intensyviai dirbsime su studentais – tuo metu jie neturės jokių kitų paskaitų. Po mėnesio pertraukos vėl seks dvi savaitės darbo kartu ir taip visus 4 mokslo metus. Tuo metu, kai nebūsiu Klaipėdoje, su studentais dirbs Paulius ir Rugilė, planuoju su jais palaikyti nuolatinį kontaktą ir stebėti studentų pažangą. 

Mano patirtis rodo, kad tokios įtemptos komandinio darbo savaitės pareikalauja tikrai daug jėgų, tačiau dovanoja ypatingas patirtis. Tai visai kas kita, nei pamatyti dėstytoją pora valandų per dieną. Mūsų darbas kaskart atrodys tarsi kūrybinė 2 savaičių trukmės stovykla. 


 

Anksčiau esate sakęs, kad lietuviai yra labai kantrūs teatro žiūrovai, nes niekas kitas neištveria tokios ilgos trukmės spektaklių. O kokį įspūdį paliko darbas su aktoriais, ką galvojate apie režisierių darbą?


 

Nesu Lietuvos teatro ekspertas, bet dirbant trijuose teatruose sutikau įvairių kartų aktorių. Patirtys vien teigiamos, aktoriai nepaprastai aktyviai įsitraukia į darbą, yra geranoriški ir kūrybingi. Kai paskutinį kartą dirbau Valstybiniame jaunimo teatre, negalėjau atsistebėti, kad visi 23 aktoriai buvo entuziastingi, išlaikė dėmesį, sekė instrukcijas, bet ir drąsiai pasakydavo, jeigu su kuo nors nesutikdavo, turėjome nemažai progų pasikalbėti. Turiu labai įvairios patirties skirtinguose teatruose ir galiu patikinti, kad tokia darbo filosofija Lietuvoje yra unikali. Čia sutikau ne tik kritiškus, bet ir gerą humoro jausmą turinčius aktorius. Mūsų humoro jausmas ir ironijos suvokimas yra labai panašus, tikriausiai tai lemia bendra Lietuvos ir Vengrijos sovietinė praeitis. Jaučiu, kad suprantu lietuvius. 

Galbūt dalis Lietuvos teatro pernelyg laikosi tradicijų. Žmonės ateina į salę, susėda tamsoje ir stebi, ką jiems nori pasakyti žymus ir svarbus menininkas. Kyla nemažai grėsmių, kai tokio režisieriaus-guru klausomasi beatodairiškai. Dėl to man taip patinka Klaipėdos jaunimo teatras – čia jaunoji karta gali ieškoti, kas jiems yra teatras. Tai bendruomenės projektas, o ne vieta su režisieriumi, kurio visi turi klausyti. Šiame laike jau nebegalime pasitikėti didžiojo lyderio idėja. Turime mokytis teatre kurti mažiau hierarchines struktūras, ieškoti pusiausvyros tarp režisieriaus, aktorių, scenografų ir kitų kūrėjų. 


 

Diktatoriško režisieriaus problemą teatre supratau. Bet jaunam žmogui, kol jis suras savo autentiškumą scenoje, reikia pavyzdžio, iš kurio galėtų mokytis, autoriteto, kuriuo galėtų bent trumpą laiką sekti. Ar ruošiatės juo būti?


 

Blogiausias scenarijus pedagogikoje išsipildo tada, kai tavo žodis tampa įsakymu. Jeigu esi dėstytojas, privalai sugebėti dekonstruoti savo galios poziciją. Privalai būti atviras ir rasti būdą, kaip įkvėpti jaunus žmones būti tokiais pat atvirais. Mano darbas – suteikti rėmą, o jo ribose žmogus pats turi ieškoti savo laisvės. 

Be to, sunku būti autoritetu, nes negaliu pasakyti, kas bus po 10-ies metų. Negaliu studentams aiškinti – darykite taip ir ateityje pasieksite karjeros aukštumas. Iš kur man žinoti, koks tada bus pasaulis? Mano užduotis yra sukurti saugią erdvę, kurioje nėra spaudimo, o jaunas žmogus gali ieškoti savo balso. Aš esu lyderis, bet esu čia dėl studentų, o ne jie susirinko į akademiją dėl manęs. 

Mano pirmas režisūros studentų kursas bus grupė asmenybių, kiekvienas ateis su savo pasaulio matymu. Neplanuoju formuoti komandos, nebent jie patys to norėtų. Nenoriu nė viename iš jų matyti savo atspindžio, juk daug įdomiau stebėti, kaip skleidžiasi kitos asmenybės.

Žmogaus vaizduotė tokia begalinė, o gyvenimas kartais atrodo toks trumpas ir mažytis. Studentams noriu parodyti, kaip nutiesti tiltą tarp šių skirtingų dalykų, kaip tapti laimingais kūryboje. Tiesa, turiu omeny ne amerikietišką laimę, kai viskas nuostabu, bet kitokią, kai jauti, kad rezultatas yra patenkinamas. Nemanau, kad kūrėjas turi kentėti, jausti spaudimą. Jis turi būti laimingas, atviras, nusiteikęs bendrauti su žmonėmis ir kurti visuomenei reikalingas bendruomenes.


 

Atrodo, jūsų kursas gaus ir laisvę, ir laimę, ir kūrybinio skrydžio džiaugsmą...


 

Girdžiu, ką sakai, suprantu abejonę – kokia šiuolaikiška programa, kaip viskas modernu, kaip gražiai skamba, kaip madinga – pamirškime pasenusias tradicijas, įgalinkime jaunąją kartą, jaunimas toks šaunus, jums nereikia nieko mokytis, tiesiog išreikškite savo jausmus! Ne, ne. Yra tam tikri rėmai, kuriuos turi priimti, to išmokau pats būdamas studentu.


 

Kokie buvo tie metai, praleisti Budapešto teatro ir kino universitete? Studijas baigėte 2000-aisiais, ar susidūrėte bent su dalele tos filosofijos, kuria vadovaujatės pats ruošdamasis dėstyti? 


 

Buvo kiti laikai, studijų suvokimas Vengrijoje tuo metu buvo labai tradicinis. Dėstytojai aklai sekė vieni kitus, citavo senosios kartos kūrėjus. Kaip studentai patyrėme spaudimą, jog turime paklusti kiekvienam dėstytojo žodžiui, viskas buvo paremta hierarchija ir akla pagarba. Problema ta, kad prasidedant naujam, 21-ajam amžiui, tie dėstytojai nematė realybės. Mums dėstė vien vyrai, jie turėjo labai aiškų suvokimą apie tai, kas yra teatras, bet nežinojo nieko, kas vyksta kitur Europoje ar kitose meno sferose. Tokia dėstymo filosofija puikiai tarnavo aštuntuoju dešimtmečiu, kai po studijų pradėjęs dirbti viename teatre galėjai ten likti ir dirbti iki gyvenimo pabaigos. Tačiau artėjant 2000-iesiems laikai buvo visiškai pasikeitę, o mano dėstytojai nebuvo nieko girdėję apie kūrybos mobilumą, minčių lankstumą.

Nors studijų metu neišgirdau daugybės dalykų, nieko nesužinojau apie įvairiausias teatro formas, tačiau išmokau suvokti tekstą, sužinojau, kaip skaityti klasikinę dramaturgiją: kaip analizuoti scenas, dialogus, veikėjų charakterius, kaip perskaityti tai, kas liko tarp eilučių. Ir dar – mano kurso vadovas buvo labai nuoseklus. Nors daugeliu klausimu – gana siauro mąstymo, bet nuoseklumo iš jo buvo galima pasimokyti, to iš šios pasenusios teatro mokyklos studentai galėtų pasiimti ir šiandien. 

Visa kita pasikeitė kardinaliai. Režisūros studentai šiandien turi išmokti, kaip įtraukti auditoriją, kaip savo kūrybai rasti pinigų, kaip išlikti lankstiems, kaip keliauti ir įgyti naujas patirtis: pasaulis šiandien žymiai platesnis, nei buvo prieš 20 metų. Reikia perprasti naujausias technologijas, net jeigu tau jos nepatinka, net jei nenori su jomis dirbti – suprasti jas reikia. Kitu atveju tiesiog nebegali dalyvauti socialiniame gyvenime, nes lieki žmogumi iš tamsaus teatro kambarėlio. 

Šio pokalbio metu labiau sureikšminame dėstytojo vaidmenį, tačiau tai tik viena medalio pusė. Nepamirškime, kad visus ketverius metus studentai bus kartu. Tai ypatinga patirtis: kiek daug atsivers galimybių jiems įkvėpti, mokytis, palaikyti vieniems kitus. Dažniausiai patys svarbiausi dalykai nutinka dėl to, kad sutikai kitą tokį patį kaip tu, studentą, kartu kūrei planus, mąstei apie ateitį ir dirbai išvien. 

 

Stojamieji egzaminai į ÁrpádoSchillingo vadovaujamą Teatro ir renginių režisūros kursą vyks birželio 29–30 ir liepos 1 d. LMTA Klaipėdos fakultete. Daugiau informacijos www.lmta.lt/lt/stojantiesiems/.


 

LMTA informacija 
2023 05 08 

prieš 2 metus
Grupės „ba.“ stovykloje: nauja muzika, būsimas albumas, dešimtmečio koncertas bei sutartis su "Sony Music"

Šiandien pasirodęs „ŠOKIS“ – ne tik nauja grupės „ba.“ daina ir vaizdo klipas. Pirmuoju singlu muzikantai skelbia apie jau rudenį pasirodysiantį albumą. Šis grupei bus pirmas, išleistas kartu su…

Šaltinis: music.lt
prieš 4 metus
Internetą užkariavęs „2Kvėpavimas“ pristato vasaros hitą

Interneto sensacija tapęs duetas „2Kvėpavimas“ pristato naują dainą „Vasarinė mergaitė“ ir juokiasi, kad turbūt jų karma – išgarsėjus internete, ten ir gyventi. Socialiniuose tinkluose ir muzikos…

Šaltinis: music.lt
Atsijungimas
prieš 2 metus
Atsijungimas

Vasario 12-osios dienos vakare "LRT" televizijoje įvyko didysis šių metų "Eurovizijos" nacionalinės atrankos finalas, kuriame varžėsi 8 dalyviai. Suskaičiavus žiūrovų ir komisijos balsus paaiškėjo,…

Šaltinis: music.lt