Vilnius turi išskirtinę erdvę, kurią šeštus metus iš eilės aplanko žiema ir ne šiaip žiema, o „Vilkų žiema“. Vasario 1 d. legendiniame sostinės pastate –„Kablys“ bemaž septynias valandas siautėjo metalistai šiapus ir anapus scenos.
O viskas prasidėjo nuo „dress kodo“ susidėliojimo vakarui. Odinės kelnės ✔,odinė koža ✔, kažkurios death metal grupės maikonas ✔, kerzai ✔, apyrankė su spygliais ✔, diržas ant kurio sagties puikuojasi Gediminaičių stulpai ar Vermachto kariuomenės emblema ✔, žiedai su analogiška emblema arba kaukole ✔, metalinis lenciūgas, kurio gale it parištas šuo savo „būdoje“ gulėjo piniginė ✔, na o toliau jau pagal poreikį.
Atvykus į „Kablį“ stoji į eilę prie rūbinės, idant pasidėtum savo žieminį apdarą, o toliau, jei esi die hard gerbėjas, atsiduri prie pat tvorelės, skiriančios publiką nuo scenos. Na, o senoje jau nuo 18 val. vakaro savo medityviajame transe gyveno lietuvių grupė „Vėlių namai“, į kurį stengėsi įtraukti ir susirinkusiuosius.
Briedžio kaukolė, kelios aukštos vėlės, kurios tai sustingdavo, tai vėl atgydavo, šamanas su ilga krivule, jaunos mergelės dūšelė (susidūrus žvilgsniams imi manyti, kad artėja paskutinioji. Šalta ir begaline tuštuma verte veriantis žvilgsnis tarsi bandytų į ją įtraukti) beklaidžiojanti tarp publikos ir sugrįžtanti į sceną, į namus, na ir viskas skęsti dūmuose. Argi ne mistiška? Toks jausmas lyg būtum atsidūręs pagoniškame rituale, stebuklingame miške šviečiant mėnesienai ir matytum kaip kviečiama dvasia atgyja, o vėliau net pradeda šokti it kokia nimfa prieš savąjį satyrą, šiam mušant būgną.
„Vėlių Namų“ medityviajam transui pasibaigus juos pakeitė belgų psichodelinė tamsiojo roko grupė „Wolvennest“.
Jei pirmąją grupę dar buvo galima sieti su pagoniškuoju misticizmu, tai „Wolvennest“ būtų galima sieti su kažkuo tokio tarp Sodomos ir Gomoros bei „Panto labirinto“.
Senovinės žvakidės su juodomis žvakėmis, o scenos viduryje – nelaboji princesė atlikinėja ritualus ir bum – visi pavirsta varlėmis. O jei buvo varlės pavirto į princus – pragaro princus. (Iš serijos „mediniai bajeriai“)
Belgų grupei už nugarų besikeičiančios projekcijos. Kontraversiški ir šokiruojantys video elementai, gal kiek per dažnai balansuojantys tarp „wow, stipriai, bet fainiai“ ir „fuuu, to jau per daug“ ribos.
Tretieji scenoje pasirodė 1996 m. įkurta juodmetalio grupė iš Estijos – „Loits“. Estų penkeriukė užsuko moshpit‘ą su trečiąja ar ketvirtąja daina ir akivaizdžiai buvo vieni labiausiai patikusių to vakaro grupių. Nepaisant to, jų pasirodymo metu atrodė lyg vokalistas – Lembetu būtų išėjęs. Tarsi jo mintys viešėtų kažkur kitur, kai tuo tarpu kūnas buvo paliktas Vilniuje.
Estams nulipus nuo scenos ir prasidėjus grupių įrangų rokiruotėms prieš akis išnyra telkšančios alaus balos, susikaupusios po neseniai siautėjusių metalhead‘ų moshpit‘ų, išvertusių iš kojų ne vieną jų dalyvį.
Su lig pirmaisiais grupės „Månegarm“ pasirodymo akordais mintyse iškyla frazė, ko gero taikliausiai apibūdinusi visą jų pasirodymą – „Smells like vikings spirit“.
„Pamiršau pasiimti savo šalmą ir kirvį“, – pasigirsta komentaras iš šalies, priverčiantis dirsteli į šalimais stovintį švedų grupės garso režisierių, kuris true story dainavo kartu su grupe, tiesa, kaip ir pridera išlaikydamas santūrumą veide.
Scenoje verda metališkas viduramžių kermošius, tiek „prekeivius“, tiek ir „pirkėjus“ paveikęs gaivališku ritmu.
Na ir po bemaž 5-6 valandų stovėjimo šiek tiek pailsėjus atgavus formą ir dvasią – scenoje buvo pasitikti paskutinė vakaro grupė iš Lenkijos „Infernal War“
Žinot tą jausmą, kai esi jau to „rimtojo“ metalo koncerte ir vokalistas itin užsivedęs pradeda „ir dabar mes jums pagrosime „This is blaaargh blaaargh blaaargh“? Tai nėra dainos pavadinimas, tu jo paprasčiausiai nespėji išgirsti, nepaisant to ar tu atidžiai klauseisi ir specialiai bandei išgirsti ar tiesiog sekei situaciją kas vyksta prieš akis, bet šalimais diskutavai apie kažką su kažkuo. „Infernal war“ – nebuvo išimtis. Na, bet ne pavadinimuose esmė. Seno gero „juodošiaus“ dozė visada yra gerai, jis it skiepas, apsaugo nuo blogos nuotaikos ar rūškaną pakeičia šypsena.
Lenkų metalistams apleidus sceną, vienas iš narių sugrįžta ir kažką dar bando pasakyti, bet garsistas taip ir neįjungia mikrofono, o publika ir lieka neišgirdus kas šis norėjo pasakyti.
Na, ką padarysi, muzika tą vakarą pakalbėjo pakankami. Po bemaž septynių valandų sunkiosios muzikos, nei kojyčių, nei rankyčių, nei ausyčių, nei balso, tik malonus nuovargis, palydėjęs metaliūgas namo, o ištvermingesnius į afterius jau savo nuožiūra.
Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian, fotografavo Vytenis Jurevičius
