RENGINIO RECENZIJA | Trečioji festivalio „Devilstone“ diena: ožio medžioklė, piršlybos ir ryškus „Bury Tomorrow“ debiutas Lietuvoje

„Kaip man skauda“, – skundžiasi vienas metalistas kitam nostalgiškai stebėdamas Šventosios čiurlenimą, „O ko tu tikiesi? Festivalio be skausmo nebūna“, – paprotina draugą antrasis. Festivalių rytai turi savo paslapties, ypač, kai stebi jo dalyvius nudelbusius žvilgsnius žemyn kone ant pirštų galų keliaujančius iš nežinia kur į savo palapines. Vienas Dievas težino, ką jie veikė iki tol. Na, bet kaip ten savo „Neteisk kito ir nebūsi pats teisiamas“, pasidairykim kaip atrodė paskutinė „Devilstone“ festivalio diena. Iki oficialiosios muzikinės programos pradžios buvo galima savo fizines jėgas išbandyti futbolo varžybose, tuo tarpu intelekto varžytuvės vyko šachmatų turnyre, kuriame savo išmintį demonstravo net ir britų metalcore grupės „Bury Tomorrow“ nariai. Ne ką mažesne pramoga tapo ir elementarus prasivaikščiojimas per palapinių miestelius ir stebėjimas festivalininkų išmones kovoje su lietumi: nuo paprastų papildomų plėvelių ant palapinių iki kone „eglučių skarotų“, tik vietoje žaisliukų, šiukšlių maišai. „Devilstone“ išryškina kūrybiškumą, ne tik tarp menininkų, bet ir tarp festivalio dalyvių. „Barbalu“ scenoje veiksmas prasidėjo su lig post instrumentalistų broliukų iš Latvijos – „Tempus“ pasirodymu. Nemažai daliai festivalininkų tai vis dar buvo rytas, tad galėjo atkartoti savo rytinius ritualus kiek kitaip. Vietoje skrolinimo telefone, buvo galima skrolinti per grupes, jei nepatiko vieni – laukti kitų arba užsiimti meninėmis veiklomis. Na, o taip buvo galima ir prasimankštinti, ypač su antraisiais „Barbalu“ scenos dalyviais – postpunkeriais „Local Blood“. Vilniečių kolektyvas palyginus visai neseniai išleidęs savo naująjį albumą „Dystopian Disco“ tiek jo, tiek ir ankstesniais kūriniais galėjo džiuginti festivalio dalyvius, dar taip nedrąsiai juos stebinančius kur iš toliau. Ypatingai tuo pasižymėjo „rimti metaliūgos“, iš jų išraiškos buvo galima pagalvoti, kad jei įžengs koją į „Barbalu“ scenos prieigas ir dar kuo arčiau grupių, tai praras metalisto statusą. „Labas rytas, Devilstone, tikiuosi, kad nėra labai ankstyvas rytas ir jau prapūtėte visas vakarykštes negandas. Visgi antra valanda dienos, mes esame „Local Blood“, pasisveikina vilniečiai ir imasi išjudinti užsimiegojusią publiką, tam kad energijos vėliau nepritrūktų. O jos reikėjo. Iš lietuvaičių estafetę „Barbalu“ scenoje perėmė kita latvių grupė „Purple Negative“, tad norintieji pasiklausyti alternatyviųjų indie atstovų pasiliko ten, o kiti ėjo stebėti arba patys dalyvauti „MC GROWL“ čempionate, kurio laimėtojas laimėjo du kartus, graulinimo čempiono titulą ir „Taip!“ iš savo mylimosios, sutikusios tapti jo žmona. Meilė tiesiog sklandė ore. O taip pat be galo šiltas pokalbis su melodic metalcore nešėjais iš JK „Bury Tomorrow“. Interviu netrukus pasirodys „Music.lt“ svetainėje. Kol buvo kalbėta su šauniais britų atstovais, „Vakarų“ scenos programą atidarė thrash, metal, punk grupė „Tručas“, primindamas publikai, kad reivu pradėtas, reivu ir bus pabaigtas jų pasirodymas, apie kurį labai palankiai atsiliepė ir „Bury Tomorrow“ atstovai. Vienus lietuvaičius, keitė kiti, dar nuožmesni deathmetal, bloodyhell kūrėjai „Crypts Of Despair“. Solidus graulas, kruvini muzikantai ir virvių kilpos, kuriose tik pakaruoklių trūko. Įspūdinga. Na, o trečiosios festivalio dienos „bokso mačo“ tarp „Rytų“ ir „Vakarų“ scenų nebuvo galima išvengti. Kol „Vakaruose“ kraują gyslose stingdė lietuvaičiai „Crypts Of Despair“, „Rytų“ scenoje programą pradėjo belgų post, dark, psychedelic grupė „Psychonaut“. Išties smagus atradimas, gaila, kad tik į jų pasirodymo pabaigą atėjau, bet turėjau galimybę pasiklausyti poros muzikantų pastebėjimų, kad vokalistas sudėtingus rifus sugeba itin švariai išgauti ir kartu demonstruoti puikų vokalą. Vėliau su belgais buvo galima susitikti prie grupių atributikos palapinės ir paplepėti. Kai kas pasinaudojo šiuo kvietimu, kaip kad ir šių eilučių autorė. Tiesa, trumpai, nes „Vakarų“ scenoje pasirodė itin išgirti britų post metal atstovai „Conjurer“. Tenka pripažinti, kad nepaisant ekspresyvių intrumentalistų ir tikrai stipraus vokalo, neužkabino, kažko norėjosi daugiau. Ir ne man vienai. Tad paklausius dalies jų pasirodymo ir sutikus merginą su ožiu rankose (pastarojo likimas taip ir neaiškus), pajudėjau „Rytų“ scenos kryptimi, kurioje jau girdėjosi „Sraigės Efekto“ skambesys. Negali nemėgti šios grupės. Jau pats jos pavadinimas atspindi ir visą pasirodymą nuo lėto užliūliavimo iki tokios ekspresijos, kuri velniškai įkvepia. Na, o taip pat, jei iš pradžių pasiskirstymas tarp žiūrovų prie „Vakarų“ ir prie „Rytų“ scenų buvo vienodas, tai vėliau, šį „mačą“ triuškinamai laimėjo lietuvaičiai sutraukdami itin gausų skaičių žiūrovų. Neskubėk ir būsi pirmas. Belaukiant „Bury Tomorrow“ pasirodymo „Vakaruose“, buvo galima pasižvalgyti kaip nuo kalno tarp „Rytų“ ir „Vakarų“ scenų ir sklandžiai ir nelabai leidosi paspirtukininkai, dviratininkai, riedlentininkai ir kiti legalių ratų atstovai, kuriuos net gyvai stebint norėjosi užsidėti ženklelį „Vaikai, nekartokite to namuose“. Na ir taip benerimaujant ir berymuojant prie pat tvorelės, skiriančios sceną ir žiūrovus. „Vakarų“ programą tęsia britai – „Bury Tomorrow“ pradėję savo pasirodymą su prieš pora metų išleistu kūriniu „Choke“. Ko gero saugu būtų konstatuoti, kad jei praeitame mače „Rytai“ pasiekė triuškinamą pergalę prieš „Vakarus“, tai šįsyk „nokautas“ iš „Vakarų“ scenos „Rytams“ buvo akivaizdus. „Labas vakaras, Lietuva, mes esame „Burry Tomorrow“, pirmą kartą lankomės jūsų gražioje šalyje ir nežinojome ko tikėtis, būtumėme džiaugęsi koncertuodami ir 20 žmonių būriui, džiaugiamės, kad jūsų kur kas daugiau, pasitaškom“, – nuskamba grupės frontmeno žodžiai, į kuriuos beregint buvo sureaguota. Masinis crowdsurfinimas, vokalisto netyčiniai „atbuliniai šuoliai“, moshas ir efektingas headbanginimas, kurio pasekmės dar ir vėliau jaučiamos. „Džiaugiamės galėdami ir vėl gastroliuoti. Pandemija privertė iš naujo įvertinti koncertavimo reikšmę. Mes vertiname kiekvieną žiūrovą ir džiaugiamės galėdami būti čia kartu su jumis“, – pasidžiaugia „Bury Tomorrow“ frontmenas. Nerealiai geras pasirodymas, kuris atrodo, kad prabėgo akimirksniu. „Paskutinė mūsų daina „Cannibal“, – graudus minios padūsavimas ir prašymas daugiau, – „Taip, mums irgi liūdna, bet tai ženklas, kad reikės čia sugrįžti kitą kartą jau kaip headlineriams“. Stiprus „Vakarų“ scenos pasirodymas, aukštai užkėlęs kartelę likusiosioms dviem grupėms. Kas tuo metu dedasi „Rytų“ scenoje? O ten jau laukė tamsieji rokeriai iš Italijos „New Candys“, su gana įdomiu skambesiu, apie kurį girdėjosi daug atsiliepimų: „tokie keistesni, bet geriau, nei shoegaze groja“, „miegantis, bet prigėrę energetinio gėrimo“ arba „kačiukų laidotuvės, gerąja prasme“. Manau, kad po išsitaškymo „Vakaruose“ su britais, santūrumas „Rytuose“ buvo puikus garo nuleidimas. „Vakaruos“ raudona šviesa nutvieksti Dainuvos slėnio suoliukai, skeletai medžiuose ir gausi žiūrovų minia pasitiko katalonų thrasherius „Crisix“. Boy, oh, boy koks geras šou! Buvo galima įvertinti vokalisto instrumentinius sugebėjimus, suvokti lietuvių požiūrį į ispanų kalbą, stebėti ritualinį mirties šokį ir būti įtrauktam į dainos „Full HD“ įsuktą moshpitą, per kurį žmonės ne tik alumi laistėsi, bet ir batus pametė. Tiesiog Pelenės istorija: „Tai(m), kuriai(m) tik šis batas, priklausys mano širdis“. „Tai pati geriausia terapija pasaulyje, ačiū už tai“, pasidžiaugia „Crisix“ vokalistas supažindinę publiką su ispaniškosiomis thrash metal tradicijomis. „Rytai“ savo programą it „vyšnaite“ ant torto“ vainikavo jau pažįstamais graikų stoneriais „1000mods“. Kaip gera sugrįžti po tiek daug metų, – pasidžiaugia vokalistas ir įtraukia į mini transą, ramumą, kurią kūrė vis ekspresyvėjantis skambesys. Ši „nirvaniškoji“ būsena tie įtraukia, kad visai nesinorėjo iš jos pasitraukti ir leistis į „Vakarus“ klausytis „Mayhem“, tačiau visgi reikia, juk tai ne veltui yra laikoma viena geriausių black metal grupių pasaulyje. Tad apleidusi gausią minią, susibūrusią prie „Rytų“ scenos, keliauju į „Vakarus“. Pamačiusi ten pilnutėlę erdvę, suvokiu, koks visgi gausus žmonių skaičiumi šiųmetinis „Devilstone“. Pandemija išties privertė pasiilgti šio festivalio. Akivaizdžiai daug gerbėjų Lietuvoje turintys „Mayhem“ surengė teatrališką pasirodymą. Vokalisto įvaizdis priminė „Hario Poterio“ personažą – Azkabano kalėjimo sargą „psichą“, tik skirtingai nei pastarasis, šis aukų gyvastį traukė savo balsu. Nors „Vakarų“ scenos headlineriais pasirinkti „Mayhem“, visgi jie kažkaip nublanko tiek prieš „Bury Tomorrow“, tiek ir prieš „Crisix“. Gal jau išsikvėpė, o gal tik man taip pasirodė? Kad ir kaip bebūtų, visada smagu išvysti įvairių metalo žanrų ambasadorius, o kartais ir jų kūrėjus Lietuvoje. Pasibaigus visoms trimis festivalio dienoms, galima pasidžiaugti ir pasveikinti „Devilstone“ su solidžiu sugrįžimu į Lietuvos vasaros festivalių areną. Buvo labai smagu jame dalyvauti, o pasigirstančios kalbos apie pirkimus bilietų į kitų metų festivalį, vos tik jis bus paskelbtas, išties džiugina. Tad iki susitikimo kitų metų liepą! Festivalyje „Devilstone“ dalyvavo ir vertino Rūta Paitian