Fin Greenall a. k. a. „Fink“ lapkričio 7-osios vakarą visus neabejingus jo muzikai kvietė susirinkti į meniškiausią Vilniaus fabriką „Loftą“. Šis transcendentinės muzikos kūrėjas, melodingojo kosmoso keliautojas – gerai žinomas lietuvaičių publikai, kurio kiekvienas pasirodymas yra kažkas tokio labai tikro, perkeliančio kažkur aukščiau už kasdienybės, dienos darbų ir kitų rutiniškų rūpesčių.
Tad buckle up, you‘re in for a treat! Ketvirtadienio vakaras, melomanų grupelės, pro jas prasiiriantys pavieniai veidai, ieškantys savų ar patogesnės stebėjimo vietos. Masiniai pasisveikinimai, pasimetimas veide, kuris greitai pradingsta suradus tai, ko ieškojai. Na, ne veltui yra sakoma „muzika suartina“. It‘s on.
Rožinės šviesos, dvelkiančios ramybe ir scenoje nedrąsius žingsnius dėliojanti – Sophie Hunger. Ši žavinga būtybė atidarė vakaro programą.
„Labas vakaras, mes esame Sophie Hunger. Apšildome Fink. Mes labai džiaugiamės, galėdami būti šio turo dalimis, nes jis leidžia mums aplankyti šalis, kuriose nesame buvę, kaip kad Vilnius. Dėkoju jums!“, – pasisveikina iš Šveicarijos kilusi electro folk muzikantė, bandžiusi susirinkusiuosius įtraukti į savo užburiantį pasaulį. Sophie Hunger pasirodymo metu skambėjo tokios dainos, kaip: „Supermoon“, „I Opened a Bar“, „Sliver Lane“ ir kitos, kurios tarsi žymėjo savotišką šios muzikantės metamorfozę. Iš ramaus ir lyriško vikšrelio į triukšmingą drugelį, prasiveržusį trankesnės muzikos ritmu (ypač „She Makes President“ dainos metu).
Užburiantis pasirodymas, deja, ne visus užbūrė. Kartkartėmis žiūrovų tarpe kilęs bruzdesys ir pasikalbėjimai tarp klausytojų, nemaloniai įsiterpdavo į scenoje kuriamą atmosferą, o kartais ir visai išblaškydavo sutelktą dėmesį. Tiesa, to nebūtų galima pasakyti apie „Fink“ pasirodymą.
Sophie Hunger baigė savo programą ir nulipo nuo scenos, neilgai trukus, net anksčiau nei buvo skelbta „line up‘e“, jos vietą užėmė pagrindinės vakaro žvaigždės – „Fink“.
Žiūrovų sutiktas su gausiomis ovacijomis, britų kolektyvas „Fink“ spalio pabaigoje išleidęs naująjį albumą „Bloom Innocent“, nemažai jų kūrinių buvo įtraukęs į „All Give“ turą, kurio viena pirmųjų stotelių pasirinktas ir Vilnius.
„Ačiū Sophie už malonų vakaro startą! Mes išleidome naują albumą, tad bus dainų iš jo, tačiau nebijokite, esame paruošę ir gausų kiekį senų kūrinių“, – pasisveikina Fin pradėdamas „Fink“ pasirodymą.
Kaip ir buvo minėta anksčiau, jei apšildančiojo pasirodymo metu buvo galima girdėti triukšmą, tai vos žengus „Fink“ kolektyvui, jis kažkur dingo, o visi bandantys kelti „šaršalą“ iškart buvo „šišinami“. Ir tikrai ne veltui, už būgnininko rūkstantys dūmai, simboliškai paženklino „Fink“ raketos startą į muzikos kosmosą. Šios tarpgalaktinės kelionės dalyviai patyrė daugiau nei įsivaizdavo. Besikeičiančios melodijos kėlė stiprias emocijas (ne vienu skruostu riedėjo ašaros), keitė žmones ir padėjo išlįsti gerosioms jų savybėms, kaip kad nepažįstamų asmenų pasisiūlymas padėti užfiksuoti koncerto akimirkas kaimynams, kurie neturėjo galimybės to padaryti patys.
„Sako, kad muzika yra terapija. Dažniausiai taip sako terapistai. Muzika man yra terapija. Nepristatinėsiu apie ką ši daina, ji apie mane, asmeniška, argi ne visos dainos yra asmeniškos?“, – samprotauja grupės frontmenas ir toliau sėkmingai vadovaudamas tarpgalaktinei kelionei muzikiniu kosmosu visiems jos dalyviams.
„Aš kiek kartų buvau Vilniuje, mačiau tik šią („Loftą“ red. pastaba) vietą. Man neįdomu kiek jūs turite pilių man svarbu kokie jūs esate, noriu jus pažinti.“, – prisipažįsta F. Greenall, čia pat užakcentuodamas, kad „Lofto“ publika kiekvieną sykį juos pasitinka labai šiltai, už ką jie yra labai dėkingi.
„Bet tai koks „cute“, tas jo kuklumas“, – pasigirsta įvertinimas, sekamas efektingo linksėjimo. Tikrai taip, nuoširdžios emocijos šiapus ir anapus scenos svariai tai liudijo.
Pasibaigus programai, Fin sugrįžta į sceną su encore dalimi ir sugroja paskutinį kūrinį –„Walkin' in the Sun“. „Tai mano pati laimingiausia daina. Dainuoju, kad grįžtumėte namo laimingi ir žiūrėtumėt „Netflix“. Argi ne tai modernios poros veikia kartu?
Kad ir kaip publika stengėsi savo audringomis ovacijomis antrajam encore pasirodymui sugrąžinti „Fink“, deja, jie nebesugrįžo. Ne veltui yra sakoma: „gero po biškį“.
Trečias kartas nemeluoja, o ketvirtas – garantuoja. Šia džiaugsminga gaida ir ganėtinai pagrįsta mintimi ir vėl išvysti britų muzikantus, melomanai išsiskirstė po Vilniaus platybes, kartu išsinešdami ir dalelę pozityvios melancholijos, padėjusios sėkmingai užbaigti savaitės darbus.
Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian
Nuotraukos autorius: Gražvydas Kaškelis
.jpg)