RENGINIO RECENZIJA | Tamsiųjų dvasininkų „Batushka“ ir lietuviškojo juodmetalio legendų „Luctus“ apeigos „Lofte“ (+ foto galerija)

Pastaroji savaitė buvo kaip niekad „sunki“. Pirmadienį „Loftas“ užsuko tamsiosios muzikos vakarėlį su „Alcotopia“ ir „Twisted Possessor“, ketvirtadienį „Kablyje“ rugsėjo 1-osios proga buvo serviruojamos penkios metalo „pamokos“ su „TakaLaiton“, „The Noctambulant“, „Thy Disease“, „Hate“ ir „Vader“, na o rugsėjo 4-ąją, sekmadienį buvo galima skubėti į tamsiąsias mišias, kurioms vadovavo lietuviškojo juodmetalio legendos – ‚Luctus“ bei lenkų black metal dvasininkai – „Batushka“. Šiaip retai bepasitaiko, kai „Lofte“ skambant sunkiajai muzikai nebūtų galima rasti vietos. Atkeliavus prieš „Luctus“ pasirodymą, strateginės vietos, kuriose būna geriausia stebėti pasirodymus (sorry, nesidalinsiu, kad kitą kartą kas nenušvilptų iš po nosies), buvo beveik užimtos, o scenos prieangis – bemaž pilnutėlis. Štai ką reiškia 13 metų įdirbis sunkiosios muzikos vardan – liaudies tiek daug, kad tarp veidų galima pasimesti. Taip ir nežinai pažįstamas ar tiesiog kažkur matytas. Trumpai buvo galima akis ganyti po publiką, kai visą žvilgsnį kaustė scenoje pasirodę „Luctus“ vyrukai, uždegantys žvakes ir tiesiogine to žodžio prasme pučiantys į miglą (ar kokį biesą) „tikintiesiems“ į akis. „Miglos“ poveikis geras. Taip trošku seniai būta, nepaisant to, labai džiaugiausi pilnai išgirdus „Luctus“ pasirodymą, kurį sėkmingai pražioplinau „Kablyje“, o „Devilstone“ nemačiau jų kulminacijos besimaldama tarp „Vakarų“ ir „Rytų“ scenų. Tai šįsyk kaip uoli metalistė radusi labai gerą strateginę vietą stebėjau visą pasirodymą. „Kai gyvename tokiais neramiais ir keistais laikais, svarbu neprarasti tikėjimo, nesvarbu kuo jūs tikite“, – pasigirsta vokalisto padrąsinimas, metaliūgų jūrai nuvilnijusiai taip, tarsi vėtra trauktų. Duoklė Ukrainai, gera juodmetalio dozė ir per greitai prabėgęs pasirodymas, palikęs susirinkusiuosius blaškytis po tirštėjančią masę laukiančią vakaro kulminacijos. Įdomesnė publika. Nuo paauglių, primenančių laikus, kai tavo mažoji sesutė metalavo/pankavo ir gali spėti, kad taip galėjo atrodyti iki smetoniškai apsirėdžiusių moteryčių, skatinančių neatmesti minties apie vampyrų egzistenciją. Dar iki tamsiųjų dvasininkų vizito, viešojoje erdvėje pasirodė besipiktinančių replikos, kad kaip čia leidžia satanistams atvykti į Lietuvą ir kas gali eiti į tokius koncertus. Na į pastarąjį klausimą buvo galima greitai sulaukti atsakymo, kai prieš „satanistų“ pasirodymą scenoje „Loftas“ tiesiogine to žodžio prasme net tirštas buvo nuo seniai tokio matyto didžiulio žmonių kiekio jame. Vien soundcheckas buvo tiek stiprus, kad kožnas kickdrumo dunkstelėjimas taip supurtydavo, kad visas nuodėmes galėjai tiesiogine to žodžio prasme išpyškinti visiems. Na ir pagaliau, nešventiems piligrimams gausiai sugužėjus, scenoje išniro tamsiais gobtuvais apsirėdę Azkabano sergėtojai arba grigališkojo choralo atstovų „Gregorian“ tamsioji pusė kitaip žinoma „Batushka“ vardu. Karstas, žvakės, troškūs smilkalai, tamsieji minios laiminimai (kur daugiau pamatysi, kad „dvasininkas“ laimintų moshą ir visus jo dalyvius?). Toks jausmas, kad prieš akis matai mirties valdovus, surinkusius visas jos relikvijas. Dainų tarpai buvo ganėtinai ironiški. Tamsiųjų dvasininkų įvaizdis buvo išlaikomas, tačiau tai nestabdė minios nuo skanduočių. Klausantis: „Batushka, Batushka, Batushka“ kažkaip labai susišaukė su „ba pyzda“, tik vargu ar kas čia antrąją skanduotės dalį pritaikytų, atrodo, vos užtektų prasižioti ir prasmegsi skradžiai. Žodinio bendravimo su publika nebūta, bet jis buvo kompensuojamas kitokiu bendravimu. Kaip kad paskambinimas varpeliu tiesiogine to žodžio prasme įprasminančių mokytojų posakį: „skambutis ne jums, o man, tam kad toliau skanduotų „Batushka, Batushka, Batushka“. Reikia išskirti būgnininką. Ne naujiena, kad metalo grupių būgnininkai yra labai gerai įvaldę techniką (kai toks greitas, nori nenori reikia būti labai techniškam), tačiau visa tai išlaikyti, kai esi su chalatu, gobtuvu ir dar kažkokia juoda pala ant galvos, išties įspūdinga. Baigiantis „Batushka“ pasirodymui sukilo tiek dūmų, kad ėmė atrodyti, jog pats pragaras nori juos pasiimti. „Dvasininkai“ kažkuo pašlaksto publiką nuo ko neaišku – būsi palaimintas ar prakeiktas, nusilenkia, užgesina žvakes ir iškeliauja. Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian, fotografavo Milda Prušinskaitė