RENGINIO RECENZIJA | Rudeniškas jaukumas su „Atika“

Šeštadienio vakarą, pačioje rudens pusiaukelėje, Klaipėdos muzikos erdvė Herkus Kantas įsileido į svečius grupę Atika. Tai jau ne vieną dešimtmetį su pertraukomis gyvuojanti dainuojamosios poezijos, poetinio roko grupė. Šeštadienį dainų autorius Darius Žvirblis, rankoje laikydamas akustinę gitarą, ant scenos stojo kartu su Aurimu Stoniu prie boso ir Michailu Denisenko prie mušamųjų. Į poetinę kelionę grupė kvietė pristatydami savo naujausią albumą „Apie Paprastą Mandagumą Vyrai Nelabai Girdėję“. O pristatinėja jį jau pusę metų, tik Klaipėdoje pirmąjį kartą. Nežinantiems ir galvojantiems, jog Atika „juk iširusi“ – sugrąžinimas į realybę – ne, jie groja, ir nemažai, ir įrašinėja, ir toliau įrašinės. „Tik diskus pirkit“, ne kartą koncerto metu į publiką kreipiasi Darius Žvirblis. Nemažai koncertų šiais metais surengę kituose pajūrio miestuose grupės nariai vienas po kito sugrįžta gyventi prie Baltijos krantų ir žada greitu metu įrašyti dar vieną albumą. Nostalgiškai, toje pačioje studijoje Kretingoje, su tuo pačiu garsistu, kaip prieš maždaug 10 metų. Ar tai atgimimas? Kas žino.. Bet žinant Atikos istoriją, koncertų praleisti nevalia. O jie nusiteikę rimtai - Lapkričio 18 d. Gargžduose ir 19 d. Palangoje ant scenos pakils kartu su Klaipėdos kameriniu orkestru. Bet dabar gal laikas sugrįžti į ūkanotą, bet jaukų ir šiltą šeštadienio vakarą? Atika susirinkusiems padovanojo apie 20 savo kūrinių iš naujausio ir ankstesnių albumų. Ir nors didžioji publikos dalis ramiai sėdėjo įsitaisę kėdėse prie baro ir staliukų, taip greit muzikantų paleisti nesiruošė. Plojimai aidėjo po paskutinio kūrinio, subtiliai besivadinančio „Po visko“, po kurios sekė dar bene trys paskutiniai kūriniai ir dar daug daug nesibaigiančių plojimų. Apsižvalgius buvo matyti ir jaunesnių ir vyresnių veidų, kurie atrodė tokie susikaupę ir pasinėrę į poeziją, jog beveik nejudėjo. Apatiški sakytum? Pasinėrę į melancholiją? Juk rudenį į ją patraukia. Bet su Atika ji tapo besąlygiškai jauki. Grupės lyderio Dariaus Žvirblio kuriama poezija (ir jo subtiliai nuoširdus bendravimas su publika) priverčia ne tik įtempti ausį, įsiklausyti į žodžius, bet ištraukia ir šypseną ar vieną kitą virpulį širdyje. Dainos nuneša į Vienos pokylį, Argentiną, nuo mažo akmens į didelį dangų, pakviečia apsilankyti pas katę Rožę kambaryje ir net Palangos psichūškėj. Nebėra čia daugiau, ką besakyt, visiems reiktų rudenį Atikos (gyvai) paklausyt. Renginyje lankėsi ir vertino Agnė Steponavičiūtė