„Labas rytas, pasauli“, – taria vyturiai išlendantys iš savo palapinių, kol didžioji dalis festivalio dalyvių vis dar pučia į ūsą. Ko gero tai vienintelis ramus metas, kada laisvai galima patyrinėti visą festivalio erdvę, kol 99 proc. jo dalyvių laiką leidžia palapinėse. Tad tas laimingasis procentas turėjo šią galimybę.
Antroji festivalio diena prasidėjo dviem įdomiomis diskusijomis: „Kaip skirtingi žmonės atranda patinkančią muziką“ ir „Muzikantai apie šalutinius darbus“, kurias abi moderavo Domas Raibys. Pirmojoje direktorius a.k.a. Domininkas Kunčinas pasidalino savo patartimi apie patirtį su Stevie Wonder, kad galvojo, jog jis yra blondinas iš Švedijos, tik vėliau sužinojo kad klaidinantį įsivaizdavimą turėjo.
Paulius Ambrazevičius pasidalino pastebėjimu dėl didžiulės serialo „Stranger Things“ įtakos. Šio serialo dėka Kate Bush 80‘s hitas „Running Up That Hill“ išgyveno labai produktyvų renesansą, kaip kad ir „Metallica“ „Master of Puppets“. Kaip skirtingu kartu atrandami svarūs kūriniai, turintys didžiulę reikšmę tarp kartų, besiskiriančių didžiuliu laiko tarpu. Tuo tarpu antrojoje diskusijoje, apie „ofisinių tinderius“ – „Linkedin“, kuriuose galima rasti net ir „Crucial Features“ energingąją narę Medą Kaunaitę, papildomų pajamų šaltinius ir jų reikšmę kūrybai diskutavo, minėtoji Meda, pirmąją festivalio dieną pasirodęs „McLoud“ vokalistas Lukas Malinauskas ir netikėtą „day job“ turintis legendinės juodmetalio grupės „Luctus“ lyderis Simonas Jurkevičius. Visi kartu stengėsi paneigti mitą, kad menininkas turi būti nuolat alkanas bei patikinti, kad jei labai nori kurti, laiko tam visada atrasi.
Kol dalis atsikėlusiųjų diskutavo, kiti varžėsi paplūdimio tinklinio čempionate, o dar kiti laiką leido Anykščių miesto bibliotekoje, kurioje buvo atidaryta fotografijų paroda „The Kids Are All Wild“. Veiklų nors vežimu vežk ir taip nuo pačio „festivalinio ryto“.
Muzikinė antrosios festivalio „Devilstone“ programa buvo atidaroma „Barbalu“ scenoje su postpunkerių grupe „Katarsis“. Tenka pripažinti, kad dėl stiprios muzikinės programos, šioje scenoje tik kartą lankiausi, kai pasirodė poetiški rokeriai – „Dico.Kognityvas“. Seniai bemačiai tiek labai jaunų žmonių publikos tarpe, jei „Rytų“ ir „Vakarų“ scenos sutraukia įvairaus amžiaus publiką, tai „Disco.Kognityvas“ „Barbaluose“ tik jaunuolius ir jaunuoles, kurių būta išties nemažai.
„Smagu čia su jumis, dar pakrutinsime užpakalius. Ar pakrutinsite užpakalius kartu su mumis? Tai pakrutinam“, – nuskamba vokalisto paraginimas, o kol publika „krutino užpakalius“, buvo galima stebėti ir meninio romantizmo apraiškų, kaip vienas vaikinas savo užrašinėje su tušinuku piešė vienos merginos atvaizdą, stovinčios prie pat tvorelės. Štai tau muzikos ir dailės sąveika!
Grupės būgnininkas vis nenustygo vietoje, kol pasirodymo metu vaikštinėdavo nuo būgnų prie sintezatoriaus, atlikdavo„little dance on his own“ ar tiesiog prisėsdavo palinguoti, atsirasdavo žmonių iš publikos, kurie vis surikdavo: „O tai kas būgnais gros?“.
Na, o didžioji vakaro intriga (tiesa, ne vienintelė, jų būta daug), buvo tarp „Rytų“ ir „Vakarų“ scenų. Vienu metu vykstantys koncertai ir per lietų lakstymas nuo vienos scenos prie kitos kažkuria prasme priminė bokso čempionatą. Viename kampe („Rytų“ scenoje) sveriantis tiek ir tiek kilogramų, turintis, tiek ir tiek apdovanojimų, nuveikęs tą ir tą – išlenda muzikantų kolektyvas, na o kitame kampe („Vakarų“ scenoje) jų priešininkas, sveriantis tiek ir tiek ir t.t. Taigi šiuos bokso mačus buvo galima stebėti nuolat. Ir jei vieni buvo apylygiai, sprendžiant pagal daugmaž tolygų publikos pasiskirstymą, užkuriančius pasirodymus ir juos lydimas ovacijas, tai kiti buvo patiesti nokautais vos ne pirmuose raunduose. Tad apie šias „kovas“ plačiau.
„Vakarų“ scenos programą atidarė bene populiariausia Lietuvos thrash metal grupė „Phrenetix“. Galingas Linos vokalas ir virtuoziški gitaros shreddinimai, kurie įtvirtinę ją tarp geriausių Lietuvos gitaristų, siautulingi moshai su keisčiausiais personažais, Pauliaus gitaros „pachmas“. Taip, tai „Phrenetix“. Tuo pačiu metu „Rytų“ scenoje programą atidarė alternatyvieji pankai iš Nyderlandų „Swain“. Keliaujant iš nuo vienos scenos prie kitos, buvo galima išgirsti, kur susitinka „Vakarų“ scenos skambesys su „Rytų“. Ta ramybės oazė ar „taikos derybų“ vieta – „Monster Energy“ scena.
„It goes without saying, fuck Putin“, – nyderlandiečių priminimas apie vis dar vykstantį karą, kurio pagrindinis iniciatorius vis dar nenubaustas.
Apsidairius, buvo matyti, kad „Rytai“ išgrynino gerbėjus, jei apačioje, „Vakarų“ scenoje hardcore metaliūgos taškėsi patys ir kitus taškė, tai čia buvo susirinkusi ne tokia „sunkiasvorė“ muzikinio skonio prasme publika.
Nors negali sakyti, kad Nyderlandų pankams stigo energijos. Vokalistas taškėsi tiek, kad vienu metu net toptelėjo ar tik nebus jis elektros kratomas, juk lietaus tai netrūko. Nepaisant to, šį „bokso mačą“ laimėjo lietuvių thrasheriai.
Į kitą „kovą“ stojo „Sisyphean“, atstovaujantys black metal sceną ir tamsieji postpunkeriai „Akli“. Šio mačo rezultatas buvo aiškus gana greitai. „Vakarų“ scenoje pasirodę „Sisyphean“ net ir su savo tamsybėmis, nutrūkusiais „mumijiškais“ pančiais nesutraukė didelės publikos. Ją bene visą pasiglemžė „Rytų“ scenoje pasirodę „Akli“. Pastarųjų pasirodymas būtų vertas atskiros recenzijos: nuo aiškios žinutės rusams, pasiųstos legendinio „Black Sabbath“ kūrinio „War Pigs“koverio pavidalu iki afigienos energijos, nurauto šou, pristatyto naujo kūrinio ir vokalisto žinutės, kad tai buvo pats geriausias koncertas jo gyvenime.
Kiek vėliau „bokso mačai“ „Rytų“ ir „Vakarų“ scenose atitolo nuo vienodų laikų. Tad buvo galima po nemažas dalis grupių pasirodymų stebėti tiek vienoje, tiek ir kitoje scenoje.
„Vakaruose“ iškilo melodingieji metalistai „Awakening Sun“, neseniai išleidę naują albumą, „Heaven Is Whatever“, tad, tie, kurie dar nebuvo jų albumo pristatyme gegužės pabaigoje „Lofte“, galėjo su juo susipažinti antrąją festivalio dieną.
„Pašūkaukime kaip niekada vieningoms Lietuvos metalo, alternatyvos ir roko scenoms, o tie, kurie mumis netikėjo ir keikė, keliame vidurinį pirštą“, – nuskamba „Awakening Sun“ frontmano shout out‘as, kuriuo pristatomas „This Is Who We Are“ kūrinys.
Viso pasirodymo metu netrūko nei siurprizų, nuo operos solistų pasirodymo scenoje iki audringo mosho, tad jei ne nuo lietaus nesušlapai, balos ir alaus liūtys tikrai padės sušlapti
Tuo tarpu, kol lietus antrąją festivalio dieną nesirengė trauktis, o noro visą laiką praleisti šlapiems nebūta daug, buvo galima prisijungti prie nusėdusių „špokų ant laktų“ a.k.a. žiūrovų su lietpalčiais, stebėjusiais veiksmą „Vakarų“ scenoje iš toliau.
Kai „Vakarų“ sceną solidžiai drebino „Awakening Sun“, „Rytuose“ iškilo indie, post, noise rokeriai iš Suomijos – „The Holy“. Ramūs, švelnūs, svajingi. Didelis kontrastas tarp to, kas vyksta „Vakarų“ scenoje. „Nu čia tokia grupė, kurios klausyčiau spotifyjuje, – nuskamba komentaras iš šalimais stovinčio žiūrovo. Negaliu nepritarti, tačiau jų klausytis festivalyje gal ir ne pats geriausias sprendimas, tiesa, dviejų būgnininkų pasirodymą vienoje scenoje buvo labai įdomu matyti. Vienas kito stebėjimas, sekimas ir susiderinimas, absoliuti simbiozė, kuri sužavėjo. Kaip ir juokingi bandymai įsukti moshą. To padaryti, tiesa, nepavyko.
Grįžusi į „Vakarus“, scenoje radau belgų speed, thrash metal atstovus – „Evil Invaders“. Spalvingas įvaizdis, greita instrumentinė dalis ir nuostabus vokalas. Tai nebuvo jų pirmas kartas šiame festivalyje.
„Let's get this party started, shall we?“, – nuskamba paraginimas nuo scenos užsukantis ilgaplaukių malūnėlius ir ne ką lėtesnius moshus, kurių gretose buvo galima pamatyti ir „Arklio galios“ narį Vidmantą.
„Rytų“ scenoje estafetę iš suomių „The Holy“ perėmė postpunkeriai iš JK – „Crows“. Apie kuriuos, vienas iš žiūrovų atsiliepė: „Rašo, kad postpunkas, bet man labiau kaip kokybiškas rokas buvo. Tokias grupes ir įsivaizduoju „Rytų“ scenoje“.
„Vakarų“ scenoje veiksmas ėmė siekti kulminaciją. Joje pasirodė graikų juodmetalio scenos kūrėjai, daugiau nei tris dešimtmečius gąsdinantys krikščioniškas tautas „Rotting Christ“. Pastarųjų pasirodymo akivaizdžiai buvo laukta. Tarsi juodosios mišios ir jų išpažinėjų armija, besitaškanti tiek, kad net ir pagalbinis personalas sekė publikos pavyzdžiu.
Dėl visa ko nuėjau žvilgtelėti į „Monster Energy“ sceną, kurios programą atidarė „Egomašina“. Įdomus vaizdas, kaip publika sulipusi ant rampų iš visų pusių priminė paukščių mafiją, iš serijos „You came to the wrong neighborhood“ stebėjo egomašiniečių pasirodymą. Kaip visada energingi, kaip visada nostalgiški su savo pirmųjų pankroko grupių skambesiu tiek užbūrė, kad čiut neatsidūriau pliurzėje, nepastebėjusi kur kojas reikia statyti nulipus nuo rampos.
„Ačiū, Lietuva, ačiū, kad išbuvote per lietų, jūs nuostabūs!“, – atsisveikina „Rotting Christ“, užleisdami vietą lenkų metalistams – „Decapitated“. Buvo įdomu klausytis pastarųjų soundchecko lenkiškai klausytis „Lietuva, tėvyne mano“.
„Devilstone, Lietuva, ar jūs pasiruošę?“, – nuskamba vokalisto pasisveikinimas ir prasideda jo dredų jumpupas, o kartu ir paskutinis rimtas išsitaškymas antrąją festivalio dieną „Vakarų“ scenoje.
„Mes prieš mėnesį išleidome naują albumą“, – pasidalina žinia su žiūrovais vokalistas ir pristato naują kūrinį.
Už nugaros (kažkiek neįprasta, kad ne priekyje), siaučia mosho jūra, ir it delfinai per mosho bangas šokinėja crawdsurffinimas.
„Smagu sugrįžti, gražu čia pas jus. Dedikuojama šią dainą festivalio organizatoriams. Tikimės, kad sugrįšime ir kitais“, pasidžiaugia „Decapitated“, efektingai vainikavę antrąją festivalio dieną.
Festivalyje „Devilstone“ lankėsi ir vertino Rūta Paitian
.jpg)
.jpg)
.jpg)
