Balandžio 14-oji, ketvirtadienis, įprastine romantika dvelkiantis stoties rajonas ir melomanų gretos po truputį vinguriuojančios „Kablio“ kryptimi, kuriame laukė alternatyvos mėgėjams gerai žinomų „The Underground Youth“ koncertas.
Vakarą pradėjo vietiniai post-punkeriai „Local Blood“. Prieš mėnesį išleidę savo naujausią albumą „Dystopian disco“ ( kurio oficialus pristatymas dar laukia toje pačioje vietoje, tik kitu laiku – balandžio 21 d., ketvirtadienį) įskėlė psichodelikos kibirkštį susirinkusiems. Virtuoziškos melodijos, nukeliančios į ankstesnius dešimtmečius, kurių metu buvo mėgaujamasi muzika čia ir dabar be jokių intarpų. Nedažnas atvejis, kai koncerto metu nematyti prieš akis iškeltų telefonų ekranų, kuriuose „Instagram“ ar „Facebook“ platformose nebūtų transliuojamas vaizdas. Tad galima teigti, jog publika labiau klausėsi nei story‘no, o tai visai mielas ženklas.
Pasirodymo metu skambėjo tokie kūriniai kaip: „My Blood“, „Control“, „Lullaby“, „Pressure“, „Red Light“, „Past Perfect Continuous“, Crawling Borders“. Stiprus pasirodymas, turint omenyje, kad vos po savaitės „Local Blood“ bus „The Underground Youth“ vietoje, tai būtų galima teigti, jog vilniečiai turėjo generalinę repeticiją prieš savąjį pasirodymą, per kurį susitikrino viską, ką galima susitikrinti. Kokių siurprizų bus galima tikėtis? Greitai paaiškės.
Pasirodymas pasibaigė su lietaus garso efektais, kurių metu grupės nariai atsisveikindami skubėjo nuo scenos. Tuo tarpu klavišininkas ilgesingai besidairydamas ar tikrai nieko nepaliko priminė garsiąją 1942 m. filmo „Kasablanka“ sceną, kurioje Rick Blaine atsisveikino su savo mylimąja Ilsa Lund, skubančia į lėktuvą su kitu vyriškiu.
Artėjant „The Underground Youth“ pasirodymui negausios žiūrovų gretos po truputį ėmė pilnėti. Po vieną, pasimetę, paskendę savo vidiniuose ir virtualiuosiuose pasauliuose, nenusakomo amžiaus – nuo niolikos iki keliasdešimt gerbėjai, be galo laukė savo mylimos grupės pasirodymo. Po nedidelės pauzės, scenoje išdygo „The Underground Youth“ nariai nešini ilgai laukta ekspresyvios melancholijos doze.
Keturioliktus metus gyvuojanti grupė, pelniusi ne vieną pripažinimą ir įsitvirtinusi tarp savo atstovaujamo žanro geriausiųjų gretų, užkūrė psichodelikos ugnį. Tarp shoegaze‘iškų ir post-punk‘eriškų melodijų ir meistriškai sudėlioto apšvietimo buvo galima tiesiog ištirpti. Leistis vedinam šios simbiozės, pasimiršti ir užsibūrus susilieti su aplinka.
Galbūt dėl išvakarėse nuskambėjusio „Drum day‘22“ „Tamstoje“ ir akivaizdžiai stiprios meilės būgnams, negalėjo nežavėti būgnininkės pasirodymas. Skambant tokiems kūriniams kaip: „I Need You“, „Sins“, „Delirium“, „The Outsider“, „Alice“, „Last Exit to Nowhere“, „Juliette“, „Hope & Pray“, „Collapsing Into Night“ ir kt. būgnininkės ekstazė tiesiog veržėsi per kraštus, tuo tarpu atmosferą kaitino bosistės rifai, o vokalisto gitaros „orgazmai“ padėjo pasiekti visišką vidinę nirvaną.
Galbūt donelaitiškų „Pavasario linksmybių“ ir nebūta, tačiau ir „Žiemos rūpesčių“ išvengta. „The Underground Youth“ pasirodymas išties dar kartą priminė, kodėl jie taip yra laukiami Lietuvoje.
Koncerte lankėsi ir vertino Rūta Paitian, fotografavo Marius Morkevičius (morkfoto)
 1.jpg)
