Lietuvos muzikos pasaulyje sausis yra laikomas vienu „sausiausių“ mėnesių, kai po didžiųjų metų švenčių ir intensyvaus koncertų grafiko muzikantai ilsisi ir ne daug kas koncertuoja. „Motorama“ viduryje žiemos – gyvybiškai svarbus vandens lašelis „išsausėjusiai“ koncertų rinkai. Tad apie viską nuo pradžių.
Penkiolika metų gyvuojanti post punk, indie rock arba tiesiog šviesią melancholiją skleidžianti grupė iš Rostovo prie Dono – „Motorama“ po trumpos pertraukos sugrįžo į Lietuvą. Grupės labai pristatinėti nereikia. Jau vien tai, kad grupę gali dažniau sutikti už Rusijos ribų, nei joje pačioje yra iškalbingas faktas, liudijantis, kad gerbėjų „Motorama“ turi daug. Akivaizdu, kad penki studijiniai albumai, tarpkontinentiniai turai, Vlado Purshino lyginimas su legendinės grupės „Joy Division“ vokalistu Ian‘u Curtis, bet ir mokėjimas įžvelgti skirtumus tarp jų, suvokiant rusų kolektyvo unikalumą, yra daugiau nei pakankama priežastis atskubėti į jų koncertą.
Sausio 16-oji, ketvirtadienis. Truputį po devintos valandos scenoje mėlynų ir rožinių debesų apsuptyje iškyla trys figūros: Vladas Parshinas, Maximas Polivanovas ir kartu turuojantis būgnininkas – Mikhailas Nikulinas, kuris, kaip pamatėme vėliau, pasižymi pavydėtina kantrybe.
Sunkios darbo savaitės, metinių vertinimų, pokalbių išvargintiems kūnams, grupės „Motorama“ pasirinkimas buvo pats tas. Po truputį padedantys įsivažiuoti santūria ekspresija pasižymintys kūriniai, kurių kaita ilgainiui kito su vis didėjančia vokalisto energija ir jo „rokavišku“ noru sudaužyti viską aplink save. Na, visko nesudaužė tačiau viena iš būgnų lėkščių bent keturis kartus vis apleisdavo čionykščią orbitą ir it ateivių kosminis laivas, stengėsi sugrįžti namo. Kaip matėme, sugrįžo į būgnininko užantį, taip galbūt išvengiant naujos vokalisto „atakos“. Stebėtina Mikhailo Nikulino kantrybė, na taip taip, surepetuota, tikriausiai nebe pirmą kartą, bet vis tiek, kai aplink tave šmėžuoja lazdelė, kuri vis atsitrenka į tavo mušamus būgnus ir šis procesas tik greitėja – išlaikyti „poker face‘ą“ yra menas.
Vakaro grojaraštis buvo sudėliotas taip, kad apimtų visą grupės kūrybą. Pasirodymo metu skambėjo tokios „Motorama“ dainos, kaip: „Heavy Wave“, „Wind In Her Hair“, „Empty Bed“, „Ghost“, „Alps“ ir kitos, kurios buvo pasitinkamos su didžiuliu džiaugsmu, o kartais ir su kurtinančiu džiūgavimu, dar ir dar kartą paneigiančiu santūrių lietuvių stereotipą. Reikia pripažinti, jis gana dažnai būna paneigiamas koncertų metu (ypač „juodošiaus mošuose“).
Įdomus momentas – kai vieni kūriniai keitė kitus, tarpai buvo užpildomi trumpam derinimuisi. Scena skendėjo tamsoje, išskyrus mažytį šviesos ruožą ties Vlado Parshino ir Maximo Polinovo pultu, kuris iš apačios šviesdamas priminė M. K. Čiurlionio „Pasaką (Karalių pasaką)“. Nieko keisto – simbolizmas, jis nepraranda aktualumo ir po daugiau nei šimto metų.
Summa summarum – itin šiltas ir jaukus koncertas, neperspaustas nereikalingais efektais ar šou elementais. Dėmesys melodijai ir jos raktiniams trigeriams, kurie pasitarnavo „spalvinant vidinius išgyvenimus“. Visa jausmų paletė, kuria subtiliai naudojosi grupė „Motorama“. Skambesiu kūrė spalvas, o galutinis paveikslas priklausė jau nuo kiekvieno iš klausytojo. Pasikabinti namuose ar įsikleti į insta stories gal ir nepavyko, na, o, bet, tačiau ne viską ir reikia viešinti, pakanka – savyje turėti.
„Motorama“, laukiam sugrįžtant!
Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian, fotografavo Vytenis Jurevičius
