RENGINIO RECENZIJA | Klasikinių roko hitų šventė su Whitesnake ir Europe

Retas atvejis, jog užsienio atlikėjai mums suteikia galimybę po koncerto niekur neskubėti, išgerti bokalą ir negalvoti apie rytdienos darbus. Norisi pasidžiaugti, kad birželio 10-osios jungtinis „Europe“ ir „Whitesnake“ koncertas leido tuo pasimėgauti - esu tikras, jog susirinkusi įvairiaamžė publika penktadieniu pasinaudojo.

Vakaras klasikinio roko gerbėjams prasidėjo kiek anksčiau nei manyta - 19:30 į sceną žengė 1979 metais susibūrę švedai „Europe“. Suskamba „Walk the Earth“, „Rock The Night“, „Scream of Anger“ ir jausmingasis „Carrie“. Tai nėra pirmasis Europe apsilankymas Lietuvoje, 2015-aisiais grupė atvyko į Vilnių ir atliko pilną 18 dainų programą bei pristatė tais pačiais metais išleistą „War of Kings“ albumą. Grupė po „War of Kings“ išleido tik vieną naują albumą „Walk the Earth“, kurio titulinė daina ir pradėjo vakarą Žalgirio arenoje - nuo 2017-ųjų grupė gerbėjams nepateikė nieko naujo. Iškart po baladės „Carrie“ suskamba ir tąsyk Vilniuje skambėjęs kūrinys „Last Look at Eden“. Senojo roko gerbėjai turėjo džiūgauti, nes „Walk the Earth“, „Last Look at Eden“ ir „Hole in My Pocket“ buvo vienintelės dainos programoje ne iš 1984-1988 metų repertuaro. Vokalisto Joey Tempest tempiami „Europe“ vis dar gali ir sugeba, tačiau akivaizdu, kad penketuko pagrindinis variklis yra energingai mikrofoną sukantis ir po sceną lakstantis Joey - likusi grupės dalis scenoje atrodė šiek tiek statiškai.

Prieš „Open Your Heart“ J.Tempest mikrofoną iškeitė į gitarą, pasidomėjo publikos ar kas juos jau yra matę ir nedrąsiai lietuviškai ištarė „aš myliu jus“. Vėliau sekė du „Out of this World“ albumo kūriniai - „Ready or Not“ ir „Superstitious“ kuris pabaigoje perėjo į Bob Marley hitą „No Woman, No Cry“, o geltonos ir žalios šviesos leido pasijusti lyg reggae koncerte. Vakaro desertui liko pirmą kartą Lietuvoje skambėjęs „Cherokee“ (taip, tą sykį Vilniuje man šio hito trūko!) ir žinoma filmuojančius telefonus į viršų pakėlęs „The Final Countdown“. Lygiai valanda švediško glam roko ir muzika scenoje pusvalandžiui nutyla.

Atsisveikinimo koncertą pradeda metais anksčiau susibūręs David Coverdale projektas „Whitesnake“. Palikęs „Deep Purple“ vokalisto pareigas David'as įkūrė savo grupę, kurios debiutinis albumas „Trouble“ pasiekė Didžiosios Britanijos TOP 50. Ir tai buvo visko pradžia, o vakaras Kaune daugeliui tapo paskutine galimybe pamatyti „Whitesnake“ - čia jie atvyko atsisveikinti. „Farewell“ turo planus kiek pakoregavo pandemija ir D.Coverdale nepavyko karjeros baigti 69-erių - legendinis roko vokalistas neslepia esąs šiek tiek nusiminęs dėl sugadinto skaičiaus. Dabar jau 70-ies rokeris grįžo į arenas, kur užbaigs 50 metų trunkančią karjerą.

„Bad Boys“, „Slide It In“, „Love Ain't No Stranger“ pradeda koncertą, o David judesiai su mikrofonu kartais kelia visokių minčių - juokeliai apie 69 nebestebina. Vėliau seka „Hey You (You Make Me Rock)“, „Slow an' Easy“, Bobby „Blue“ Bland" cover'is „Ain't No Love in the Heart of the City“ ir „Fool for Your Loving“. Įpusėjus koncertui prasideda David pertraukėlė, kurios metu gitaros ir klavišiniai demonstruoja savo sugebėjimus. Na, buvo šiek tiek nesklandumų su keytar, tad jos solo neišgirdome, tačiau išgirdome dviejų gitaristų lenktynes - tiek vienas, tiek kitas atrodo lyg varžėsi dėl „Slayer“ legendos Kerry King taurės bandydami į keliasdešimt sekundžių sugrūsti kuo mažiau melodijos ir kuo daugiau natų. Tokio tipo koncerte melodingas solo būtų suskambėjęs ženkliai geriau, džiugu, jog vėliau grojant abiems gitaristams kartu buvo galima įžvelgti kiek labiau apgalvotų gitarų partijų. Po solinių gitarų duo grįžęs David'as pradeda „Crying in the Rain“, kurios viduryje visas dėmesys krypta į absoliutų „Whitesnake“ highlight'ą - Tommy Aldridge (vienintelis dabartinis „Whitesnake“ narys, grojantis ilgiau nei 20 metų, su pertraukomis nuo 1987 m.). Visą karjerą unikaliai lazdeles virš galvos sukantis būgnininkas paruošė įspūdingą solo, kuris sulaukė ne ką mažiau filmuojančių telefonų, nei „Europe“ hitų hitas „The Final Countdown“. Kai jau manėme, kad solo baigės, mat Tommy į publiką išmetė abi lazdeles, jis ėmė groti rankomis - taipogi 70-metį perkopęs muzikantas nušluostė nosį daugeliui. Verta paminėti, jog T.Aldridge grojo ne tik su „Whitesnake“, bet ir su Ozzy Osbourne, Motörhead, Thin Lizzy, Yngwie Malmsteen ir daugeliu kitų.

Tai buvo dar vienas momentas, kuris privertė pagalvoti, jog dabartinis „Whitesnake“ vaizdas scenoje yra priešingas „Europe“ - čia grupę pirmyn tempia muzikantai. Širdį glostantis double kick būgnų skambesys nurimsta, į sceną grįžta D.Coverdale ir primena apie save - viena iš retesnių aukštų natų užbaigia „Crying in the Rain“. Vakarui artėjant prie pabaigos pasigirsta vienas sėkmingiausių britų hitų „Is This Love“, „Give Me All Your Love“ ir žinoma legendiniai „Here I Go Again“ bei „Still of the Night“. Pabaigai skamba Deep Purple kūrinys „Burn“, kurio įrašuose dalyvavo pats David. Deja, bet jis jau nebeeikvojo savojo vokalo ir didžiąją dalį dainos patikėjo savo grupei. 15 dainų, valanda ir dvidešimt minučių - tiek truko atsisveikinimo koncertas Žalgirio arenoje. Nors arena ir nebuvo pilnutėlė, tačiau čia susirinko nuo mažiausių iki vyriausių - tokie koncertai sukviečia 3 ar 4 kartas roko mylėtojų, o atvykusiems šeimomis tokie momentai yra neįkainojami.

Renginyje dalyvavo ir vertino Mantas Daleckis