Kai prieš metus agentūra „Live Nation Lithuania“ pranešė apie Iggy Pop vizitą ne vienam pankroko mylėtojui (tame tarpe ir šių eilučių autorei) iš laimės buvo sunku nustygti. Iggy Pop – žmogus legenda: pankroko krikštatėvis, įkvėpęs ne tik ištisas pankų kartas, bet ir davęs pradžią šuoliams nuo scenos (tiesa, to jau nebepraktikuojantis). Daugiau nei šeši dešimtmečiai aktyvios muzikinės karjeros, kvapą gniaužiantys pasirodymai, filmavimasis kino filmuose, nuolatiniai bendradarbiavimai su įvairiausiais muzikantais – nuo ilgamečio bendražygio David Bowie iki italų rokerių „Måneskin“ ar metalistų iš Kanados „ONI“. Veiklų sąrašas begalinis. Vienu iš jo papildymu tapo birželio 16-osios, ketvirtadienio vakaras, kur Iggy Pop surengė neišdildomą reginį vilniečiams ir miesto svečiams salėje „Compensa“.
Yra skeptikų manančių, kad tokios muzikos legendos, kaip „The Rolling Stones“, Alice Cooper, ar tas pats Iggy Pop turėtų išeiti į pensiją ir užleisti vietą kitiems, tačiau ketvirtadienio vakarą likus vis mažiau laiko iki pastarojo pasirodymo pradžios matant ilgėjančias eiles prie durų, tampa akivaizdu, kad jokiomis pensijomis nekvepia. Kol yra paklausa, visada bus ir pasiūla. O dar kai tokia įvairialypė išvis nuostabu. Ko gero visi daugmaž turi vienokį ar kitokį įsivaizdavimą kaip atrodo pankroko koncertas, vieni – nes yra ten buvę, kiti – girdėję iš pasakojimų, yra skaitę ir tiesiog turi gerą vaizduotę. Daugybė skiauterių ir jų savininkų su milijonų auskarų ten, kur tik yra jiems vietos, inkariukai, languoti marškiniai, odeškės ir pan. Daugmaž taip. Na Iggy Pop fenomenas stebino ir tuo, kad sutraukė tarpusavyje atrodytų mažai ką bendro turinčią publiką: intelektualūs mėlynplaukiai su knygyno „Juodas šuo“ maišais, vyresnės kartos atstovai, tarytum nužengę iš „Žmonių“ viršelio, ledinės panos, kurias sutiksi tik prabangiuose klubuose, metalistų grupelės ir oldskūlinės pankės. That‘s Iggy Pop‘s crowd in Lithuania!
Laikrodžiui artėjant prie aštuntos valandos salėje vis labiau daugėjo žmonių. „Atėjau pamatyti legendos“, – išgirstu pokalbio nuotrupą iš netoliese stoviniuojančios grupelės, „Įdomu ar daug vėluos?“, – pasigirsta klausimas iš kažkur, į kurį išsyk sulaukta atsakymo – nevėluos, prieš akis vienas paskui kitą išsirikiuoja muzikantai, o netrukus scenoje pasirodo ir pats vakaro kaltininkas – Iggy Pop.
„Yeah baby!“ – frazė su kuria Iggy nesiskyrė nuo pat pirmojo kūrinio, pasisveikino su tėčiui ant pečių sėdinčiu galimai jauniausiu publikos nariu ir tiesiog atsidūrė kitame pasaulyje. Matai prieš save žmogų, su kurio kūriniais vis labiau ėmei linkti į sunkiąją muziką ir negali atsistebėti iš kur pas jį tiek energijos. Iggy Pop laksto, blaškosi, negali nustygti vietoje. Ima atrodyti, kad ne 75-erių metų pankroko krikštatėvį matai scenoje, o keturmetį Princą Louisą, kuris šįsyk ne Elizabeth II valdymo platininio jubiliejaus šventę užgožė, o visus kur kas jaunesnius muzikantus. Tuo tarpu žiūrovams beliko sukti galvą kaip įmanoma sulaukus tiek metų it neramiai sielai blaškytis po sceną?
Berods po dviejų kūrinių švarkas atsidūrė ant žemės ir Iggy liko pusnuogis su savo bene vizitine kortele laikomu įvaizdžiu, su kuriuo neatsisveikino iki pat koncerto pabaigos. Stebint jį scenoje galvoje sukosi mintis, kad jis gali būti puikiu sveiko požiūrio į savo kūną ir pasitikėjimo savimi pavyzdžiu. Kai tiek daug moterų suka galvą dėl papildomų kilogramų, atsiradusių raukšlių ar vis labiau žilstelėjančių garbanų ir slepia savo tikrus ar menamus trūkumus, čia vyras aštuntoje dešimtyje ne tik kad nesuka dėl to galvos, bet ir aktyviai demonstruojasi.
Labai patiko „Kabloonak“ a.k.a. Jono Narbuto komentaras, kad Iggy Pop juda scenoje daugiau, nei jis per visus savo koncertus kartu sudėjus. Iggy ne tik judėjo, bet ir išlaikė pankišką manierą. Kada paskutinį kartą matėte vidurinį pirštą, kurį jums demonstravo ne jaunuolis, o jums į senelius tinkantis asmuo? Aš irgi nepamenu.
Iggy Pop pasirodymo metu skambėjo tokie kūriniai kaip: „The Passenger“, „I Wanna Be Your Dog“, „Lust for Life“, „Search and Destroy“, „Free“, „The Endless Sea“, „James Bond“, „Run Like A Villain“ ir kiti pelnę šiai legendai nemarią šlovę, o pasirodymo Vilniuje metu nepalikę sausos vietos „Compensoje“. Viena akimirką jis vienoje scenos pusėje, kitą kitoje. Tai dainuoja, tai šoka, tai maivosi, tai guli ant žemės, tai skraidina mikrofoną kur papuola, priversdamas savo muzikantus stryktelėti iš vietos, tai susikiša jį į kelnes ir visiems mojuoja.
„Kai grojau The Stooges grupėje, kurios klausė jūsų seneliai ir galvojo, kad ji šūdas, buvau smirdantis ir vargšas, dabar tik vargšas“, – naiviu įsitikinimu, kad septintajame dešimtmetyje, kuomet Lietuvoje dar buvo gilus sovietmetis publikos seneliai turėjo tokią prabangą kaip klausytis Vakarietiškos muzikos ir ne bet kokios, o pankroko, pradeda dainos „I'm Sick of You“ pristatymą Iggy, –„turėjau merginą, Betsy, kuri sudaužė man širdį“. Žavus sentimentas ir keliantis tam tikrų klausimų. Klausantis eilučių „Sick of your mom and sick of your dad“ nori nenori mintyse bandžiau suskaičiuoti kiek metų Betsy tėvams šiuo metu turėtų būti.
Ir taip bemaž po pusantros valandos žmogus – legenda atsisveikino ir paliko sceną, o prie jos dar kurį laiką lūkuriuojančius gerbėjus, besitikėjusius antrojo encore pasirodymo. Geriausias šių metų koncertas Lietuvoje? Kas ten žino, tačiau, jei ir ne geriausias, tai tikrai tarp geriausiųjų. Belieka tikėtis, kad Iggy Pop kūrybinė ugnelė toliau degs ir dar sulauksime naujų jo kūrybos vaisių.
Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian, fotografavo Vytenis Jurevičius
