Jau tampa įprasta praktika didžiosioms Vakarų pasaulio grupėms paskelbus apie būsimus koncertų turus juose ieškoti Lietuvos vardo, o jo neradus – kelti sparnus į kaimynines šalis. Bene dažniausia šio pobūdžio kryptis būna Lenkija.
Vasario 12-oji nebuvo išimtis. Į Varšuvos „Cos Torwar“ areną metalhead‘us ne tik iš Lenkijos, bet ir iš kitų kaimyninių šalių kvietė amerikiečių sunkiosios muzikos atstovai: „Bad Wolves“, „Megadeth“, „Five Finger Death Punch“.
Ketvirtadienio vakaras: vėjuotoji Varšuva ir gerbėjų eilės besitęsiančios aplink visą „Cos Torwar“ areną, akyli apsauginiai, tarnybiniai šunys ir ne vieno gerbėjo deja tik mintyse išsakomas noras „aww koks mielas ciūcikas, kaip norėčiau jį paglostyti“, kurį čia pat nupučia pro duris prasiveržęs vėjo gūsis.
Pirmieji scenoje pasirodė amerikiečiai „Bad Wolves“ iš Los Angelo. Vos prieš trejus metus susikūrusi sunkiojo metalo grupė gali pasigirti dviem studijiniais albumais: „Disobey“, „N.A.T.I.O.N.“, kurių kūriniai skambėjo vis dar į vidų plūstantiems varšuviečiams ir miesto svečiams. O tą vakarą jų būta daug ir iš Lietuvos, kad ir kur bepasisuksi vis išgirsdavai tuos širdžiai mielus lietuviškus balsus, pasklidusiais po daugiau kaip 5000 žmonių talpinančią areną.
Nors ir galbūt ne taip gerai žinoma grupė, palyginus su kitomis dvejomis, „Bad Wolves“ net ir didžiausius skeptikus ar tuos, kurie tingi ateiti į koncertą iki kol gros jų dievukai, bet dėl kažkokios priežasties šįsyk visgi atėjusiems, neturėjo palikti abejingų. Su lig pirmosiomis dainomis „Bad Wolves“ frontmenas Tommy Vext it Mozė sugebėjo praskirti „metaliūgų jūrą“ ir įsukti publiką į galingą „mošą“.
Nebuvo pamirštos ir moterys. „Ar turime šiandien damų? Nagi vyrai užsikelkite savo damas ant pečių, tegu atrado, kad čia „Mötley Crüe“ koncertas, toks tikras, koks ir turi būti roko šou“, - sušunka Tommy, ir po kelių akimirkų it grybų po lietaus iškilo nemažai damų sėdinčių savo džentelmenas ant kaklų.
Prieš dainą „I'll Be There“ visa publika buvo sutupdyta ant grindų ir priminė didelę krūvą krepšinio kamuolių, kuriuos nuo žemės bandė išmušinėti prieš didįjį „everybody jump“.
Na, o visas „blogųjų vilkų“ pasirodymas buvo užbaigtas dedikacija „The Cranberries“ vokalistei
Dolores O'Riordan legendiniu grupės kūriniu – „Zombie“.
Belaukiant „Megadeth“ pasirodymo ir scenoje vykstant „garsinių amunicijų“ rokiruotėms nuskambėjo grupių „Accept“ „Fast as a Shark“ bei Iron Maiden „Wasted Years“ kūriniai. Tai bene pagrindinės dviejų sunkiojo metalo tėvynių atstovės, tą vakarą simboliškai apjungė Europos ir Amerikos sunkiosios muzikos scenas.
„Bet koks Mustaine susenęs“, – lietuviškai ataidi replika iš šalies prasidėjus „Megadeth“ pasirodymui scenoje. Na, nėra ko norėti, žmogus dar visai neseniai kovojo su gerklės vėžiu ir sėkmingai jį įveikęs leidosi į turą su kitomis dviem sunkiosios scenos atstovėmis. Varšuvoje vykusio koncerto metu grupei parako netrūko. Gausybė vaizdo projekcijų, „dūminančių“ stiprintuvų ir garso kolonėlių bei spygaujančių gerbėjų, sugražinusių amerikiečius ant scenos trumpam encore pasirodymui. Bene geriausias grupės pasirodymo reziumavimas nuskambėjo paties Dave Mustaine lūpomis: „You've been great we were Megadeth“.
„Nunešusi stogą“ ar bent jau padidinusi prakaito koncentraciją ore, „Megadeth“ paliko sceną su nusileidusia didžiule „marška“, po kuria vyko pasiruošimo darbai prieš paskutiniosios grupės pasirodymą.
Kol už baltosios širmos vis dar vyko pasiruošimo darbai, o publikai it kokį himną giedant grupės „Rammstein“ dainą „Amerika“ kiekviename „Cos Torwar“ arenos kvadratiniame metre klausytojų tankis kone padvigubėjo, o likus vos kelioms akimirkoms iki grupės „Five Finger Death Punch“ pasirodymo prie nuo pat „Bad Wolves“ koncerto pradžios savo vietas saugojusių „die hard fanų“ prisijungė antroji gerbėjų kategorija „die hard chamai“, išstumdydami viską ir visus iš eilės.
Atėjus numatytajam laikui „baltoji drobulė“ nukrito ant žemės, tarsi atidengdama didžiulį magnetą, nukreiptą tiesiai į publiką, kuri reaguodama į fizikinius traukos dėsnis plūsteli scenos pusėn. Prasidėjo it bangų mūša, kaskart galingai atvilnydama ir atsimušdama į sceną, retkarčiais išstumdama kokį gerbėją tiesiai apsauginiams į glėbius.
Na, o tuo tarpu scenoje it vėjurkas įsisuko penkiapirštismirtiessmūgis, vedinas ekscentriškojo Ivan Moody. Sunku patikėti, jog scenoje matai didžiule energija besišvaistantį ne niolikinį paauglį, o suaugusį keturiasdešimtmetį vyrą ir jau penkiolika metų gyvuojančią „Five Finger Death Punch“ grupę, dėl kurios didžioji dalis gerbėjų tą vakarą ir susirinko bei kantriai laukė jų pasirodymo. Laukti buvo tikrai verta. Nepaisant to, jog prieš kelias dienas iki koncerto „5FDP“ pranešė, jog grupės gitaristas Jason Hook negalės tęsti turo, dėl sveikatos problemų, jį pavadavo kitas gitaristas – Andy James. Pastarasis tikrai „nesusifeilino“ ir prisidėjo prie žaismingo „5FDP“ šou.
Daug garso, lazerių ir šviesų, milžiniška kaukolė su dviem sukryžiuotomis beisbolo lazdomis. Vaizdas šiek tiek primenantis „Karibų piratus“, na o aliuziją į šią frančizę sustiprino grupės bosistas Chris Kael, kurio barzda ko gero ne vienam turėjo bent kažkiek priminti vieną iš „Karibų piratų“ personažą – Davy Jones.
Tuo tarpu Ivan Moody it koks chameleonas vis keitė savo aprėdus, taip tarsi tapdamas vis kitu asmeniu: nuo šokinėjančio paauglio su pižamos kelnėmis iki žavaus džentelmeno su cilindru ant galvos, nuo probleminio jaunuolio su beisbolke rankoje iki įvairiausių bėdų palaužto žmogaus psichologo kabinete patogiai įsitaisiusio ant kušetės ir vardijančio savo sunkumus jo klausančiam psichologui.
„Mums ši diena yra dviguba šventė. Šią dieną ne tik lankomės čia, bet ir taip pat šiandien yra mūsų mylimo būgnininko gimtadienis! Ar galime jį pasveikinti kartu?“, – su šiuo „5FDP“ frontmeno Ivan Moody prašymu, į sceną įnešamas gimtadienio tortas, o tuo tarpu visa publika dainuoja: „Happy birthday, dear Charlie“. Nuaidėjus plojimams ir atsiglėbėsčiavus, buvo ragaujamas tortas, kurio kliuvo ir publikai.
Na, bet „torto lietus“ nebuvo vienintelė dovana susirinkusiems. Pasibaigus „Five Finger Death Punch“ koncertui, Ivan Moody padovanojo beisbolo lazdą vienai iš gerbėjų, tiesa, prieš tai lazdą padaužęs į kažką metalinio: „now it‘s been used“.
Summa summarum: išties puikus šou, sunkiosios muzikos gerbėjams Lietuvoje, aišku, gaila, kad jis vyko ne Vilniuje ar Kaune, tačiau sprendžiant iš to, kiek daug buvo galima sutikti tėvynainių, galima drąsiai teigti, sunkiosios muzikos atstovų koncertai nebus praleisti, jei jie vyks bent jau kažkur netoli. Belieka tikėtis, kad koncertų nemažės ir džiugins metalo mylėtojus šiapus ir anapus Lietuvos.
Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian, fotografavo Mantas Daleckis
