Retai pasitaiko galimybė atsidurti koncerte, kuriame pasitiktų kiek kitokia raudų siena, susidedanti iš skėčių ir vandens buteliukų, o ją praėjus pamatyti keliasdešimt tūkstančių asmenų vienoje vietoje. Naujuoju Vudstoku tapo Vilniaus Vingio parkas, kuris birželio 7-osios pavakarę sutraukė būrius melomanų į vienos dienos „Summer In The City“ festivalį. Tiems, kas bando įsivaizduoti žmonių mąstą – jų būta tiek daug, kad sugebėjo sutrikdyti interneto ryšį. Visų storiai instagramuose vėlavo. Tad #summer in the city #good vibes only #look at me now #happy ir panašios grotažymės turėjo palaukti savo eilės.
Kodėl tiek daug gerbėjų? Prisimenat septintąjį dešimtmetį, kai kūrėsi tokios grupės, kaip „The Beatles“, „Led Zeppelin“, „The Rolling Stones“, „The Doors“ ar pradėjo savo muzikines karjeras tokios muzikos legendos kaip Janis Joplin, Jimi Hendrix ir panašiai? Aišku, kad ne, nes vargu ar buvot gimę, o tie, kurie dar tai atsimena, tikrai šių eilučių neskaito, nes nesupranta lietuviškai, o Lietuvoje minimu laikotarpiu išvis gilus sovietmetis buvo. Nepaisant to, iš muzikos istorijos žinome, kad tuo metu rokas – kaip naujasis muzikos žanras it bites prie medaus traukė klausytojus. Ir tebetraukia. Tai kas nauja vilioja, tai kas gera – veikia it narkotikas. Ir kaip nevilios, kai festivalio headliner‘iai šiuo metu šlovės viršūnėje esantys italų rokeriai „Måneskin“, įkūnijantys visas rock&roll‘iškas tradicijas: nuo įvaizdžio ir kuriamos muzikos iki paauglių gerbėjų minios pritraukimu.
Pastarosios dar gerokai prieš atsiveriant vartams lūkuriavo, o vos jiems atsivėrus, puolė prie tvorelės, kad tik užsiimtų pirmąsias vietas, visai nesukant galvos, kad turės nemažai lūkuriuoti. Ir tikrai turėjo, bet laikas neprailgo. Vakaro kulminacijos sulaukti padėjo grupės „jautì“, „Daddy Was A Milkman“ bei kiti lietuvių atlikėjai kaip Jovani, Jessica Shy ir Justinas Jarutis savo pasirodyman įtraukęs ne tik solines dainas, bet ir iš jo „Freaks On Floor“ laikų. Buvo smagu tai išgirsti. Justiną Jarutį būtų galima laikyti unikalia persona, tuo, kad jis tarsi tarpininkas tarp kelių kartų. Vieni jį mėgsta dar iš „Freaks on Floor“ laikų, kiti, jaunesniosios kartos atstovai, dėl jo solinės karjeros. „Tad ar gali šitaip būti, kad suvienijo kartas Jarutis?“, – tikrai taip. Tuo buvo galima įsitikinti ir birželio 7-osios vakarą, kai tiek maži vaikai, tiek ir suaugusieji dainavo jo dainas.
Tarp atlikėjų pasirodymų, o ir jų metu, buvo įdomu paganyti akis į tai, kas dedasi aplinkui. Let‘s face it tiek žmonių vienoje vietoje – įspūdingas reginys, subūręs ne tik vieno muzikos žanro gerbėjus, kaip kad būna sunkiosios muzikos koncertuose (juose atskirais subžanrais galima skirstyti gerbėjus), bet ir įvairių – nuo populiarios muzikos gerbėjų iki metalistų patogiai įsitaisiusių ant pledukų. Juose atskiri pasauliai: porelės, susiglaudusios meiliai žvelgia vieni kitiems į akis ar stebi debesis (teisingai, reikia žiūrėti viena kryptimi), šeimos, tarpusavyje pliekiančios „Uno“, maži vaikai lakstantys aplinkui, it nuo žurnalų viršelių nužengusios merginos, vaikščiojančios grupelėmis ar besilaukiančios moterys, savo drąsa ir meile muzikai atimančios žadą.
Ne ką mažesnį įspūdį paliko eilės prie gėrimų. Jose buvo galima pamatyti stebuklus. Jei į eilės galą atsistosi būdamas girtas, priėjęs savo eilę būsi blaivesnis net už aršiausią blaivininką. Girtumo evoliucija tik atbuline tvarka.
Buvo galima įvertinti susirinkusiųjų simpatijas atlikėjams pagal tai, kiek iš jų kartu dainavo ir šoko ar rinkosi tiesiog sėdėti ant pledų ir žaisti kortomis.
Lietuvos atlikėjams apleidus sceną, jų vietą užėmė žavingieji indie rock kūrėjai „The Vaccines“.
„Sveiki, Summer In The City“, mes esame grupė „The Vaccines“ iš Londono, Jungtinės Karalystės, smagu būti jūsų gražiame mieste“, – pasisveikina vokalistas ir pristato savo ganėtinai internacionalinę grupę, kurios nariai ne tik iš JK, bet ir Prancūzijos, Islandijos ir Australijos.
„The Vaccines“ pasirodymu metu atliko tokias dainas, kaip „Wanderlust“, „I Can't Quit“, „Surfing in the Sky“, „Headphones Baby“, „Post Break-Up Sex“, „Your Love Is My Favourite Band“ ir kitas, kurios sukūrė absoliučiai nostalgišką nuotaiką, tarsi žiūrėtum kokį retro filmą.
„Ačiū, Summer In The City“, kad leidote mums pasijausti tokiems laukiamiems“, – padėkoja grupės frontmanas ir atsisveikina užleisdamas vietą, scenos darbininkams, ruošiantiems ją naujiesiems roko stabams.
Kol garso režisieriai ir kitas techninis personalas tikrino aparatūrą buvo galima stebėti „sugedusio telefono“ principą, pritaikytą keliasdešimtatūkstantinei miniai – kas pamato susmežuojant kažką scenoje traukia telefoną ir ima filmuoti, tuo asmeniu paseka kitas ir taip minioje išnyra šimtai ekranų filmuojančių technikų darbą. Šiaip smagu būti garsistu tokiame renginyje, ypač, kai reikia headliner‘ių mikrofonus ir techniką tvarkyti kur kitur tiek aplodismentų ir džiugesio pilnų šūksnių gali sulaukti? Net James Blunt galėtų perdainuoti savo žymiąją dainą į „If you had a bad day, go on the stage, check guitars, mics, drumkits, and be happy again“.
Na, o pasibaigus pastarųjų pasirodymui, pro debesis išnyra priešpilninis mėnulis ir scenoje su savo pergalingąja „Zitti E Buoni“ daina „Eurovizijoje“ pasirodo italai „Måneskin“. Kaip ir buvo galima tikėtis dar ir prieš tai nugirstų pokalbių, kad matė čia lūkuriuojant būrius žmonių dar gerokai prie atsiveriant festivalio teritorijai, minia pašėlo. Ir ne šiaip pašėlo, o tiesiog atsidūrė kažkokioje sunkiai apibūdinamoje būsenoje. Tik tai matant supratau ką Keith Richards savo memuaruose rašė apie pirmuosius stones‘ų koncertus, kai gerbėjos trypė, klykė, verkė, o galiausiai ir apatinius į sceną imdavo mėtyti.
Skriejančių apatinių į sceną neteko matyti, tačiau, buvo galima susipažinti su kur kas pavojingesniu koncertų reiškiniu – piktomis paauglėmis. Tikrai ne metalistų mošai ar pankų pogai tiek daug baimės gali sukelti. Juose jei, kas krenta, būna pakeliamas, kai tuo tarpu, „Summer In The City“ ne tik, kad nebuvo pakeliamas, bet ir pastumiamas. Ir ne, tai nevyko tarp įkaušusių sunkiasvorių melomanų, o tarp gležnučių niolikinių paauglių. Štai tau ir silpnoji lytis, auga stiprios damos, kurių turėtų prisibijoti net ir suaugę vyrai.
Na, bet atsitraukime nuo socialoginio publikos tyrimo ir grįžkime prie tai, kas dėjosi scenoje.
„Ar linksminatės? Mes pirmą kartą lankomės čia, todėl būsite vertinami, tad parodykit kaip jums mes patinkam“, – nuskamba kiek ironizuotas „Måneskin“ vedlio grasinimas, į kurį publika itin atsižvelgė. Gerbėjai labai stengėsi būti dešimtukininkais, tad ne tik nuolatinėmis ovacijomis lydėjo kiekvieną dainą, bet kartu mintinai dainavo italų kalba. Ar tai galėtų būti naujas fenomenas? Kaip vokiečių kalbą itin išpopuliarino „Rammstein“, taip italų kalba gali sulaukti solidaus renesanso tarp gerbėjų visame pasaulyje grupės „ Måneskin“ dėka.
Tai neliko nepastebėta ir pačios grupės. Nuostabos išraiška ir susižavėjimo šūksniai nuolat nuskambėdavo iš Damiano Davido lūpų.
„Måneskin“ pasirodymo metu skambėjo tokie kūriniai, kaip: „Mammamia“, „Chosen“, „Supermodel“, „In Nome Del Padre“, „Gasoline“, „Touch Me“, „I Wanna Be Your Slave“, „For Your Love“, „Coraline“ ir kiti, kurių metu buvo galima matyti nežabotą meilės aktą scenoje, tiesa, ne tiesiogine, o perkeltine prasme. Bosistės Victorijos De Angelis ir gitaristo Thomo Raggi solinės partijos buvo tiek uždegančios ir įtraukiančios, kad jei tai būtų transliuojama televizijoje, atsirastų šone ženklas „S“ ar „N–14“.
Nebuvo pamiršta ir duoklė Ukrainai, italai renginio metu išreiškė paramą ukrainiečiams taip paragindami nepamiršti, kad karas vis dar nėra pasibaigęs.
Vakarą vainikavo encore pasirodymas, kurio metu dalis gerbėjų buvo pakviesti ant scenos kartu su grupe atlikti „Lividi Sui Gomiti“ kūrinio. Skambant pastarajai dainai „Måneskin“ frontmanas ragino gerbėjus pasidėti telefonus, nefilmuoti ir tiesiog mėgautis akimirka. Raginimas nebuvo išgirstas iš pirmo karto, jį teko kelis kartus kartoti.
Nepaisant to ši žinutė vainikavo pirmąjį „Summer In The City“ festivalį, kuris, belieka tikėtis taps gražia tradicija sutraukiančia būrius gerbėjų pasidžiaugti vieni kitų kompanija atbudusios gamtos apsuptyje.
Renginyje dalyvavo ir vertino Rūta Paitian
.jpg)
