Darganotas darbo savaitės vidurys ir besiburiuojančios melomanų eilės, kuriuos it gandrus į pradalgę lydėjo noras pagaliau išgirsti Woodkidą gyvai.
Dvejus metus laukto ir dėl pandemijos atidėto prancūzo pasirodymo susirinko pasižiūrėti gausi vilniečių ir miesto svečių publika.
Woodkidą apšildė Awir Leon, gastroliuojantis su atlikėju ne tik kaip atskiras solistas, bet ir jo grupės perkusininkas bei pritariantysis vokalistas. Awiro programą sudarė įvairių skambesių simbiozė: nuo dubsteb‘iškos reperiškos elektronikos iki Elton John‘iškos kūrybos viražų. Tarsi lietuviškojo OG Version ir Excision mišinys su originaliais Awir Leon muzikiniais intarpais.
„Sveikas, Vilniau, man labai malonu apšildyti Woodkidą. Atsistoti negalite, tačiau niekas netrukdo palinguoti galvomis“, – atskrieja paraginimas nuo scenos bent sąlyginai pajudėti, kuriuo kai kurie nedrąsiai pasinaudojo.
„Dainos, kurias šiandien atlikau yra naujos, dar neįrašytos. Specialiai šiam turui norėjau jas panaudoti, taip, aš nesu labai protingas, na o jei patiko mano muzika, susiraskite mane internete“, – nuskamba šmaikštūs Awiro žodžiai, kuriuos neilgai trukus palydi „Anthem Grey“ kūrinys, vainikavęs apšildomąjį pasirodymą.
Po pertraukos scenoje pasirodo raudonų švieselių maišalynė ir jų nešikai, suradę savo vietas pradeda pasirodymą, o neilgai trukus išnyra ir pats Woodkidas, pakilęs kiek aukščiau ant pakylos, tarsi Rokis pergalingai užbėgęs garsiaisiais Filadelfijos meno muziejaus laiptais, kuriais ir viso pasirodymo metu dar ne kartą palakstys.
Vakaro metu skambėjo tokios dainos, kaip: „Enemy“, „Reactor“, visuose turuose skambanti ir atlikėjui labai brangi „Brooklyn“, „I Love You“, „In Your Likeness“, „Horizons Into Battlegrounds“ ir kitos, kurios atliekamos su styginiais, pučiamaisiais, klavišiniais ir mušamaisiais instrumentais kėlė pagarbią nuostabą kaip viską vienoje vietoje galima sėkmingai suderinti. Bene labiausiai įstrigo šviesų efektai, kurie leido pasijausti tarsi koncerto būtų klausomasi ne „Compensoje“, o kažkur lauke, vasaros dieną, pasitinkant saulę, o neilgai trukus ir ją palydint.
„Pirmąjį albumą išleidau 2013-aisiais. Jis pakeitė mano gyvenimą visomis prasmėmis: leido išpopuliarėti, aplankyti visą pasaulį. Vėliau ėmiau jo nekęsti, nes nepaisant to, ką sukurdavau, buvau vertinamas pagal jį. Tik supratęs, kad albumas priklauso, ne man, o pasauliui pamilau jį iš naujo“, – pristatydamas dainą „Golden Age“ atvirauja atlikėjas.
Kvapą gniaužianti atmosfera, tarsi keli pasauliai būtų susilieję į vieną: kompiuteriniai žaidimai, su savo herojumi priešakyje, interaktyvus šviesų performansas bei dalies orkestro pasirodymas.
Na, o stebint Awir Leon judesius scenoje, neapleido jausmas, lyg jo kas klausinėtų „So you think you can dance?“, o jis per visą Woodkid pasirodymą vis skirtingu šokių žingsneliu atsakinėtų „Oh yes I can, yes I can, yes I can., yes I can.“
Po bemaž pusantros valandos pasirodymas buvo vainikuojamas ko gero populiariausiu Woodkido kūriniu: „Run Boy Run“, kuris buvo sutiktas gausiomis ovacijomis ir klausomas jau nebe sėdint.
„Ačiū, Vilniau, jūs buvote nuostabūs, myliu jus“, – atsisveikina prancūzų atlikėjas ir palieka sceną prižadėdamas vieną dieną sugrįžti. Belieka tikėtis, kad kito Woodkido pasirodymo nereikės ilgai laukti ir vėl jį pavyks išvysti Lietuvoje.
Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian, fotografavo Vytenis Jurevičius
+(1).jpg)
