RENGINIO RECENZIJA | „Simple Plan“ sugrįžimas ir stulbinantis „The Offspring“ debiutas Lietuvoje (+ FOTO GALERIJA)

Širdis džiaugiasi, kai į Lietuvą vis dažniau atvyksta ne tik populiariosios muzikos žvaigždės, bet ir sunkesnių žanrų. Vasarą buvo galima pasiklausyti grupių „Jinjer“, „In Flames“, „Avenged Sevenfold“, „Gojira“ pasirodymų, na, o rudenį – sulaukti kanadiečių ir amerikiečių vizito. Spalio 4 d. vakarą gausus būrys klausytojų patraukė į Kauno „Žalgirio areną“ pasiklausyti dviejų grupių „Simple Plan“ ir „The Offspring“ pasirodymų. „Simple Plan“ apšildo offspringus? Kažkaip galvojau, kad „Simple Plan“ populiaresni už juos“, – teigia viena draugė, kai pasidalinau žinia apie šį koncertą. Nors dauguma su tuo nesutiktų, akivaizdus skirtumas matosi pasižiūrėjus vien „Spotify“ peržiūras, tačiau grupė „Simple Plan“ kuria šį vaizdą. Net ir tie, kurie jos nežino ar nemėgsta, yra matę bent vieną filmą, kuriame buvo naudojamos kanadiečių kurtos dainos. Ko gero daug kas yra girdėję, tokias grupės dainas, kaip kad: „Welcome to My Life“, „I‘m Just a Kid“, „Your Love Is a Lie“ ar „What‘s New Scooby Doo?“. Jos yra tapusios savotiškais 2000-ųjų paauglių himnais, na bent jau tų paauglių, kurie turėjo plius minus emo fazę. Na, bet grįžkime prie koncerto. Per 14 dainų „Simple Plan“ programą buvo galima sugrįžti į paauglystės laikus. Girdint tai, ką klauseisi būdama paauglė išties nukelia atgal. Štai tau keliavimas laiku. Net laiko mašinos nereikia. Grupės pasirodymo metu ne tiek kreipiau dėmesį, kas dedasi aplinkui, kiek mačiau save 15-os sėdinčią namie Marijampolėje prie kompiuterio, atsidariusią dainų žodžius ir kartu bet kiek pro šalį plyšaujančią su vokalistu. Kai Pierre Bouvier vilkėdamas pristatė dainą „I‘m Just a Kid“, pasakydamas, kai šiai dainai 23 metai, sugrįžau į dabartį. Kelionė laiku baigėsi, kaip ir grupės pasirodymas (tiesa, ne su šia daina, o su „Perfect“). Kanadiečių pop punkeriams palikus sceną offspringai besibūriuojantiems gerbėjams surengė ypatingai amerikietišką šou. Pakilo grupės „The Offspring“ mini dirižablis, o po areną pradėjo blaškytis „beždžionė“ skatinanti vis kažką daryti. Taip pat buvo pasitelkta bene amerikietiškiausia tradicija – „Kiss cam“, tiesa ne tik porelių paieškoms, bet ir „įžymybėms“, vidurinio piršto rodytojams ir gražiausio užpakaliuko savininkams surasti. Stebint visa tai aplankė jausmas tarsi būtum atsidūrusi kokiose amerikiečių krepšinio varžybose. Smagi atrakcija, kuri ženkliai sutrumpino grupės laukimo laiką. Pasibaigus šiam žaismingam intarpui, scenoje išniro pagrindinė šio vakaro grupė – „The Offspring“. Ko gero nereikia atskirai pristatyti šios grupės. Galima teigti, kad ši grupė apjungia tiek sunkiąją muziką mylinčius žmones, tiek pankus, tiek ir tuos, kurie galvoja, kad klauso sunkios muzikos (iš serijos: „Man tikrai labai patinka metalas, aš klausau „AC/DC“, „Metallica“ ir „Limp Bizkit“). Tuo buvo galima įsitikinti ir stebint publiką, ji buvo itin marga, tiek atvykusių subkultūrų prasme, tiek ir amžiaus prasme. Publikoje buvo ir pankų ir metalistų ir populiariosios muzikos gerbėjų nuo paauglių iki senjorų. Panašiai kaip ir pačioje grupėje. Vyriausieji offspringai jau šeštai ir septintajai dešimtims atstovauja (gitaristui Kevin „Noodles“ Wasserman (62 m.) ir Bryan Keith „Dexter“ Holland (gruodį bus 60 m.), tuo tarpu jauniausias grupės narys – būgnininkas Brandon Pertzborn gimė 10 metų vėliau, nei susikūrė pati grupė (31 m.). Kelias kartas apjungiantis šou šiapus ir anapus scenos. „Mes nežinojome, ko tikėtis, čia atvažiuodami, nežinojome ar turime gerbėjų Lietuvoje“, – prasitaria grupės galva, Dexteris, čia pat pasidžiaugdamas, kad jų išties netrūksta. Geriausiai galėtų atsakyti organizatoriai, kiek bilietų pavyko parduoti, tačiau, stebint pasirodymą iš tribūnų, „skruzdėliukų jūra“ išties siūbavo, tiek pačiose tribūnose, tiek aplink sceną. Linksmybių netrūko viso koncerto metu. Skambant tiek seniems grupės kūriniams, tiek ir iš naujausio, 2024-ųjų spalį pasirodžiusio offspringų albumo „Supercharged“ scenoje kilo įvairios konstrukcijos: milžiniški griaučiai, pripučiami žmogeliukai, kamuoliukai ir t.t. Akį kaustė ir puiki vizualizacija ekranuose, sustiprinusi grupės pasirodymą. Grupė savo bene žymiausius kūrinius („Why Don‘t You Get a Job?“, „Pretty Fly for a White Guy)“, „The Kids Aren‘t Alright“, „You‘re Gonna Gor Far, Kid“, „Self Esteem“) pasiliko pabaigai, kurie buvo sutikti itin audringai. Minia siūbavo, klykė, dainavo kartu su offsprimgais. Amerikiečiai pažadėję sugrįžti, paskutinį kartą nusilenkė ir užbaigė vakarą pakylėta nata. Akivaizdžiai sėkmingas debiutas, kurio reikėjo laukti nei daug nei mažai, kiek daugiau nei 40 metų. Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian, fotografavo Mantas Daleckis