Lietuva daininga šalis. Metalistas metalistą kiekviename metalo koncerte atpažins, jų gretos būna gausios, nepaisant kokia grupė pasirodo scenoje. Tuo tarpu sunkiojo roko scena nėra gausi – nei grupėmis ant jos, nei klausytojams šalia jos. Jų nėra daug, bet jie egzistuoja. Vienas iš įrodymų –grupė „Stiffer“. Dvyliktus muzikinės veiklos metus žyminti sunkiojo roko grupė iš Vilniaus savo kūryboje derina sunkųjį ir pietietiškąjį roką su modernaus metalo skambesiu, savo sąskaitoje turi du albumus ir tris EP. Viename iš pastarųjų „Digital Devil“ (2020 m.) demonstruoja savo kūrybinius gebėjimus ir keturis kūrinius: „Bad Blood“, „All the Same“, „What are You Waiting for“, „Break the Chain“ prikelia naujam gyvenimui elektroninės muzikos pagalba.
Apie kūrybinius ieškojimus, gegužės viduryje išleistą vaizdo klipą „What are You Waiting for“, realius ir menamus koncertus, dievukus ir hipotetinius bendradarbiavimus pokalbis su trimis grupės „Stiffer“ atstovais: Pauliumi Sartatavičiumi (vokalistas, vienas iš grupės įkūrėjų), Justu Grigaravičiumi (gitaristas, vienas iš grupės įkūrėjų) ir jauniausiuoju stifferių šeimos atstovu Darotu Beržiniu (bosistas, prisijungęs nuo 2021 m. spalio).
Gegužės viduryje išsileidote vaizdo klipą „What are You Waiting for“, kokia jo pagrindinė mintis, kas prie jo dirbo?
Paulius: Prie jo prisidėjo Ernesto Skripkiūno „Nobrake“ studija. Realiai jis vienas padarė visą darbą. Tai buvo įdomiausias dalykas.
Justas: Jis buvo filmuojamas „Linkmenų“ fabrike, didžiulėje salėje. Ten gana dažnai vyksta koncertai ar filmavimai. Ne vienas lietuvių atlikėjas yra būtent ten filmavę savo vaizdo klipus.
Kodėl pasirinkote Ernestą ir „Linkmenų“ fabriką?
Justas: Na jis visų pirma yra muzikantas, turintis savo grupę, kuri vadinasi „Awakening Sun“. Visada yra lengviau dirbti su žmogumi, kuris yra muzikantas, ypač, kai filmuoji performanso klipą. Jis žino kaip rankos turi judėti, kaip reikia elgtis, kad sueitų viskas logiškai. Be to Ernestas – fainas žmogus, su juo labai lengva dirbti.
Paulius: Šio klipo visa istorija gana įdomi, nes mes jį planavome filmuoti prieš kokius metus.
Justas: Mes dainą išvis 2020 m. išsileidom, per visus karantinus ir pusantrų metų mes su ja nieko nedarėme.
Paulius: Dar galbūt vienas svarbus dalykas, kurį stengiamės visur paminėti, dėl pačio kūrinio. Mes jį išleidome 2020 m., bet įdomus momentas yra tas, kad garsas, suvedimas, kurį mes girdime padarytas Amerikoje. Jį padarė prodiuseris, muzikos industrijos legenda – Beau Hill. Tai – žinomas prodiuseris dirbęs su Alice Cooper, „Europe“, „Ratt“, su visais tais oldskūliniais roko bandais. Įdomiausia dalis – jis susirado mus gal kokiais 2016 metais. Gavome el. laišką iš šio žmogaus, su paslaugų pasiūlymu „Esu toks ir toks prodiuseris, man labai patiko jūsų dainos, kurias atradau internete ir norėčiau padaryti jums kūrinių suvedimų, mano įkainiai yra tokie ir tokie“, mes tuo metu naujos medžiagos neturėjome, pirmas albumas jau buvo išleistas, antrojo albumo įrašus jau buvome išleidę arba ant išleidimo ribos, tad padėkojome už pasiūlymą ir pasakėme, kad kol kas nereikia, o jei reikės ateityje, kreipsimės. Na ir po kokių metų ar dviejų jis ir vėl mus susirado ir pasakė, kad jaučiasi labai dėkingas visai muzikos industrijai, kuri jam labai daug davė ir nusprendė kažką atgal jai atiduoti ir pasakė, kad jis mums du kūrinius padarys nemokamai. Mums tai buvo labai netikėta. Taip pradėjome su juo dirbti. Nusiuntėme visiškai plikus takus, tą, ką mes įsirašėme, o jis padarė visą tą garsą. Mes su juo derinomės, kaip norime, kad skambėtų. Tikrai buvo įdomus procesas. Ir šis kūrinys yra vienas iš tų dviejų kūrinių, kuriuos esame jam nusiuntę. Tokia šio kūrinio istorija.
Daugelis grupių karantino laikotarpį išnaudojo kūrybai, o kaip jį išnaudojote jūs?
Paulius: Kūrybos būta. Pradžioje ji buvo sustojusi dėl tos pačios neaiškios situacijos. Niekas nežinojo kas bus ir kaip bus tuos pirmus metus. Antrais metais pajudėjo mūsų kūryba, o taip pat jau po karantino prisijungė prie mūsų Darotas, kuris įnešė labai daug naujų idėjų. Tai vėlgi tų idėjų yra, o toks įdomus momentas, kad per tą karantininį laikotarpį, nepamenu per pirmą ar antrą, mes nuklydome į tokius įdomius laukus ir išleidome keturis savo kūrinių remiksus, pavadinkime taip, elektroninės muzikos versijas. Synthwave stiliumi. Juos galima rasti Spotify platformoje. Tai buvo mūsų paeksperimentavimas tuo metu, kai nebuvo galima gyvai groti.
Justas: Visai susuko smegenis per karantiną.
Darotas: Šiaip jei karantinas vyktų dar dabar, tai toliau elektroniką grotume.
Rūta:Lietuvos sunkiajai muzikai būtų liūdnos žinios.
Dorotas: Bet užtat elektronikos muzikai geros žinios.
Paulius: Justą paėmė įkvėpimas ir padarė pora gabalų, tada dar pora gabalų įrašėm.
Justas: Aš esu 80‘s fanas, man smagu buvo paeksperimentuoti. Turėjau krūvą takų, sukarpytų iš gabalų ir tada pradėjau galvoti, kas bus, jei ant šios harmonijos šią uždėčiau? Taip per pora savaičių mes ir padarėme tuos kūrinius.
Gyvuojate dvylika metų. Kaip manot, kas keitėsi kūryboje per tą laiką?
Paulius: Kai pradėjome kurti, pamatėme, kad ta kūryba nėra tokia, kokią įsivaizdavome iš pat pradžių susitikę. Tad vėliau mes tai ir labai akcentavome, kad grojame labiau pietietišką roką. Tad jeigu pačioje pradžioje, per tuos pirmuosius kelis metus skambesyje buvo jaučiama didelė pietietiškojo roko įtaka, tai vėliau nuklydome daugiau į kažkokį modernesnį skambesį. Metalu to nepavadinčiau, bet toks modernus rokas.
Justas: Skambesyje yra truputį metalo, truputį post roko yra ir paprasto, sunkiojo roko elementų.
Paulius: Keitėsi ir pavadinimai. Kelis metus grupė gyvavo kitu pavadinimu „Speak of the devil“ ir galiausiai ratas apsisuko ir grįžome prie šaknų, o dėl kūrybos? Galiausiai ateina toks momentas, kad supranti, jog nori groti tai, kas tau patinka.
Justas: Galų gale tu išbandai skirtingus dalykus ir pamatai, kad su tam tikru vokalu, su tam tikru būgnijimu sulimpa va taip būtent, nes tu gali daug stilių groti ir mums visiems nėra taip, kad tik tai, ką mes grojom, tik to klausom, nes mes daug stilių klausom, bet su šiuo kolektyvu tai atrodo, geriausiai limpa. Ir dabar netgi keičiasi tai, ką mes grojam, gal kažkiek sumodernėjom, dabar dar į kažkur kitur einam, dar kažko ieškome. Aš manau, kad stilius kažkiek keičiasi.
Paulius: Evoliucija – nesibaigianti, bet šiai dienai, manau, kad esame geriausia savo pačių versija. Taip ko gero kiekvienas gali pasakyti, kad šiai dienai esame toliausiai nuėję.
Darotas: Man, kaip naujausiam grupės nariui atrodo, kad grupė evoliucionuoja muzikaliai, ji vis tiek išlaiko labai aiškią roko temą. Nes roko grupių Lietuvoje yra, bet jų – labai nedaug. Tai kas man labai patiko ir labiausiai motyvavo prisijungti prie grupės yra tai, kad „Stiffer“ išliko ištikimi roko temai, kad vis tiek čia yra toks kick ass rock.
Koks smagiausias koncertas?
Paulius: Įdomiausias iš visų koncertų buvo mūsų išvykimas į Norvegiją, kai mes realiai patekome į pasaulinį grupių konkursą ir atstovavome Lietuvą. Čia buvo 2015 m. Vykome į Oslą, kuriame gyvai vyko konkurso finalas.
Justas: Jis vadinasi „Global Battle of the Bands“.
Paulius: Jis vyksta ir dabar, tik kiekvienais metais vis kitoje šalyje. Tai buvo tos rokenroliškos dvasios pajautimas: skrydis, užsakytas viešbutis, eini, pasižiūri aplinką, turi didelius užkulisius su visais atlikėjais, tas ėjimas į sceną, kai tave į ją įvedinėja pagalbininkas, kuris tau priskirtas. Tai labai įdomus momentas.
Justas: Į ten suvažiavo iš viso pasaulio atlikėjai, atstovaujantys skirtingus muzikos žanrus, nuo roko iki death metal. Ten buvo didelė komisija, kiekviena grupė sugrojo po dvi dainas. Greitai vyko procesas. Buvo labai smagu sudalyvauti.
Paulius: Tai iš tokių koncertų, gal šis labiausiai įsidėmėjęs, o dėl festivalių? Kuo didesnė scena, kuo daugiau yra žmonių, tuo smagiau tą tokį rokenrolinį balių užkurti, tad neišskirčiau kažko vieno šioje vietoje.
Gal koks juokingas įvykis, nutikęs per koncertą?
Darotas: Mano antras koncertas su stifferiais buvo pakankamai linksmas, kad net baigėsi su policija. Tiesa – ne dėl mūsų. Tik, kad aplinkybės taip susiklostė. Įdomi patirtis – policija po koncerto, nes ten iš vietinės publikos pora asmenų vienas į kitą gana aršiai sureagavo, atsirado ir filmavimo kameros. Ir aš taip, galvoju : „Hm... antras koncertas su stifferiais, ko galima laukti toliau?“
Kaip vyksta kūrybinis procesas, ypatingai, kaip per karantiną jis vyko?
Paulius: Manau, kad yra du kūrybinio proceso variantai, kaip apskritai gimsta daina. Tai arba pirmiau gimsta tekstas ir atsiranda melodija arba – muzika, vėliau tekstas. Mūsų atveju antrasis variantas. Aš kitaip nekuriu, man pirmiau turi būti muzika. Mūsų kūrinio pradas ateina iš Justo. Justas turi idėjas, jas įrašo ir tada parodo man. Tada prasideda teksto ir melodijos dėliojimas ir nuo to mes atsispiriam. Aišku, kokio kito muzikanto to paklausi, gali būti kitaip. Skirtingi tie procesai. Pas mus būtent tokie. Kūrybinis procesas karantino metu nelabai kuo skyrėsi nuo įprasto, kadangi ta pirminė kūrybinė idėja atsiranda iš Justo, jis ją parodo man, o tada aš kažką ant viršaus pradedu užmetinėti, mąstyti kokias temas ir žodžius, tai realiai nesiskyrė, nes tai vis tiek dažniausiai vyksta virtualiai. Atsiunčia Justas, aš jam persiunčiu atgal, o tada jei kas tinka – susitinkam.
Justas: Tada susitinkam ir paprodiusuojam normaliau. Įsirašom čia pat tą variantą, tada koreguojam ir po kokių 200 perrašymų kažkas gaunasi. Aš padarau bazinį maketą: suprogramuoju būgnus, įrašau bosą, o tada jau visi grupės nariai prisideda su savo idėjomis.
Paulius:Taip, čia toks kaip juodraštis gaunasi, ant kurio visi dirba.
Justas:Taip, jis reikalingas tam, kad galėtumėme sugeneruoti pagrindinę idėją, koks vaibas turėtų būti ir pan. Kokį įspūdį jis turėtų sudaryti ir tada aš atnešu tai chebrai ir siūlau prisidėti su savo idėjomis. Na ir taip toliau mes viską išgvildenam jau kaip grupė.
Paulius:Aišku, dar yra vienas variantas kaip gimsta kūriniai – jamminimas. Visi susirenka, pradeda jamminti ir kažkas gimsta. Pas mus tas jamminimas yra šiek tiek vėlesnėje stadijoje, kai jau yra suformuluota pirminė idėja ir tada ant viršaus atsiranda ritminė sekcija. Toliau tas jamminimas vyksta.
Justas: Dabar šiek tiek pasikeitė šis procesas, kai Darotas prisijungė. Jis labai aktyviai į kūrybinę veiklą įsitraukė, jaučiu, kad dabar mes trise labiau generuojam idėjas ir tas labai smagu.
Darotas: Man irgi smagu, kad chebra labai priima šias idėjas. Karantinas buvo labai kvailas metas, kai tu rašai muziką, bet tu nežinai kam tu ją rašai, tiesiog dedi į stalčių. Kai aš atėjau į stifferius, buvau naujas žmogus, vieną kitą idėją mėtau ir chebra gaudo, sutinka pabandyti. Džiaugiuosi, kad grupė priima mano idėjas ir yra joms atvira.
Kaip atėjai į šią grupę? Buvo kažkoks atrankos procesas?
Justas: Aha, išbandėme 200 bosistų. Iš tikrųjų labai viskas paprasta buvo. Mes ilgą laiką grojome su populiariu bosistu Martynu Meška, kuris laikui bėgant tapo vis populiaresnis, turėjo daug koncertų ir jis tiesiog nebepajėgė visur suspėti. Na ir galiausiai nusprendėm, kad mums reikia naujo bosisto.
Paulius: Ir taip galvojom, galvojom kas dar galėtų groti bosu, kas labai tiktų? Ir visi vienu metu įvardijom Darotą, nes vis tiek pažinojom ir nusprendėm jo paklausti ir sužinoti ar apsiims.
Darotas: Iškart sutikau, nes jie pataikė pasiūlyti labai geru laiku. Tuo metu rinkausi tarp kelių grupių ir kažkaip galvojau, kad dar pasilaikysiu, o tada Justas man parašė, nes mes visada buvome pažįstami, nors grodavome su kitomis grupėmis. Aš „Fire It Up“ anksčiau grodavau, buvo tas bendras judesys, bet kai chebra pasakė, kad manęs nori, sutikau. Man stifferiai visada labai patiko. Tas pats Michael Angelo Batio koncertas, aš jame buvau, mano tą dieną buvo gimtadienis ir mane draugai su maišu ant galvos atvežė ale staigmeną padaryti, atidengia, o ten stifferiai jį apšildo. Tai va po 10 metų aš esu jų grupėje. Čia tokia įdomi istorija. Man patiko, ką darė stifferiai Lietuvoje nėra daug tų sunkiojo roko grupių, o jie viena iš jų.
Justas: Pas mus labiau arba metalas arba toks jau kaip populiarusis rokas. Sunkiojo roko grupes galima ant rankų pirštų suskaičiuoti.
Darotas: Tik aišku, ateiti į stifferius groti bosu po Meškos yra didžiulis iššūkis. Aš atėjau į grupę ir tuo metu buvo planuojamas kažkoks greitesnis koncertas, berods lapkričio gale, kuris vėliau atsišaukė, bet ne tame esmė. Atėjau ir chebra atsiuntė man kūrinius ir atsiuntė atskirus takelius tik bosu su būgnais. Martynas yra genialus bosistas, ką jis ten prigrodavo, aš vietomis grodavau ir galvodavau „Dieve, Dieve, kur aš papuoliau...“, bet šalia buvo kitas geras momentas, kad chebra man nuo pat pirmos dienos netgi per pirmą susitikima, kai turėjom, pasakė: „Žiūrėk, mes tavęs visiškai nelaikom, mes niekada neaiškinom ką groti Meškai, mes niekada neaiškinsime ką groti tau, tiesiog grok taip, kaip tu jauti“. Ir tas palaikymas iš Justo ir Pauliaus man buvo labai svarbus. Man jie davė terpę interpretacijoms. Ir tada aš supratau, kad nebūsiu Meška, grosiu tiesiog kaip aš groju ir man atrodo, kad tas visai pavyko.
Iš ko semiatės įkvėpimo?
Paulius: Įkvėpimo semiuosi tik iš muzikos. Klausau labai įvairios muzikos: ir repo ir elektronikos klausau ir smarkaus metalo. Manau, kad tai sukelia skirtingus pojūčius ir tada kažkas gimsta kūriniuose.
Justinas: Kas įkvepia? Tuštumą galvoje – geriausias įkvėpimas. Kai išsikratai kažkokias gyvenimiškas mintis ir yra tiesiog ramybė, tada geriausios mintys kyla.
Darotas: Aš išvis išskirčiau gal net du dalykus. Vienas – noras groti roko muziką, vėlgi, tie patys „Guns‘n‘Roses“, „Metallica“, „AC/DC“ bet kas su kuo tu užaugai – įkvėpimas, O kitas dalykas – aš pavyzdžiui nesu vokalistas, nerašau žodžių, bet kai aš rašau kažkokį rifą arba idėją man kyla asociacijos su jausmu, su socialiniai dalykais ir pan. Ir ypač dabar, kai visas toks labai durnas laikas, nepabijokime to žodžio, tai iššaukia pyktį ir aš suprantu, kad tai yra geras būdas išleisti visą tą emociją, nes priešingu atveju tu gali visiškai užsidaryti galvoje ir išprotėti. Tad man tai labai padeda, ypač užsilipus ant scenos.
Justas: Šiaip va, kas galbūt dar įkvepia kūrybai, tai nueiti į kažkieno koncertą. Geri koncertai inspiruoja, priverčia pasitempti ir ragina kurti toliau. Tą daro ir pačių koncertai, be jų kūryba ima ir sustoja.
Darotas: Tai tikrai įkvepia. Mes su Justu buvome „Ghost“ koncerte, kas yra fenomenali grupė. Absoliučiai. Po koncerto buvom apšalę, galvojom, kad čia mums reikia pasistiepti.
Justas: Tikrai taip, atsirado noras dažniau susitikti, groti.
Dažnai stebit kitų koncertus, tiek gyvai, tiek įrašus „Youtube“, kaip jums atrodo kiek perimat iš kitų muzikantų grojimo manierų, performanso elementų?
Darotas: Labai daug.
Paulius: Pažiūrėti reikėtų taip, kaip muzikantas pradeda savo muzikavimą, jei jis turi kažkokį polinkį ir jam reikia save realizuoti. Viskas prasideda nuo to, kad imi kažką kopijuoti, perimti kažkokias manieras. Tai vyksta natūraliai. Patinka vokalistas – bandai atkartoti jo balsą. Bent jau man taip buvo. Aš pradėjau „Nickelback“ kopijuoti, tiesiog ta maniera dainuoti, tada persikėlė kažkas kitas, jau į kitą manierą, kai tavo akiratis prasiplečia, analizuoji ką nori iš atlikėjo perimti. Buvo etapas, kai tiesiog buvau pamišęs dėl „Shinedown“ grupės ir vokalisto. Iš Brent Smith mokiausi kaip paimti aukštas natas, ne ant atviros balsės, kaip a, o, u, o ant i, nes i yra sudėtinga. Ant jos paimti aukštą natą – sunku, nes užsidaro gerklė. Tai šiuos dalykus mokaisi, tada kitas momentas, kaip tu žiūri į bendrą performansą, Vienas dalykas vokaliai tą performinti ar kūryboje ir kitas dalykas – performansas ant scenos. Tas pats grupės „Avenged Sevenfold“ M. Shadows man buvo performanso dievaitis. Jį stebint natūraliai kažką perimi. Galiausiai ateina toks momentas, kai tie visi perėmimai, manieros, įtakos persipina su tavimi ir patampa kaip jau ir tavo dalimi.
Justas: Eddie Van Halen buvo vienas iš dievaičių dar gilioje vaikystėje, kai tik pradėjau mokytis groti gitara. Richie Kotzen, Mark Tremonti, Jerry Cantrell – šie gal klausomiausi. O šiaip daug yra gitaristų, kurie man patinka, kurių aš visą laiką klausau, tik kažko neišskiriu.
Darotas: Mano atveju buvo du stabai: Duff McKagan ir Billy Sheehan. Jie yra stilistiškai visiškai skirtingi. Klausydamasis perimi vieną kokią frazę iš vieno, vieną techniką iš kito, bet tu iš to sukombinuoji ir pastebi, kad gaunasi labai savitas dalykas. Manau, kad Paulius labai teisingai pasakė, kad in the end of the day, atsiranda tavo braižas ir aš manau, kad visi tie bičai iš kurių mes mokomės, jie lygiai taip pat iš kitų mokėsi.
Nuo kelių metų pradėjote mokytis groti ir kiek laiko skyrėte praktikavimuisi?
Paulius: Manau, kad instrumentalistams yra vienaip, o vokalistams visiškai kitaip. Vokalas yra daug susijęs su organika. Organizmas yra gyvas, balsas – taip pat. Vieną dieną vienaip skambi, kitą – kitaip. Tai priklauso nuo oro, nuo bet ko. Tai nuo kada pradėti? Faktas, kad kuo jaunesnis pradedi, tuo daugiau balsą gali išlavinti. Nors vėlgi tu gali ir labai vėlai amžiuje, pilna pavyzdžių, kurie vėliau pradėjo dainuoti ir labai puikiai išlavino balsą. Priklauso nuo mokyklos ir nuo įdėto darbo. Aš pradėjau dainuoti kai mokiausi universitete. Aplankė įkvėpimas, mokiausi pas įvairius mokytojus: Česlovą Gabalį, Sigutę Stonytę, kuri yra vokalo guru. Visi skirtingai pradeda. Instrumentalistams irgi, kuo anksčiau pradeda, tuo geriau.
Justas: Be abejonės, kuo anksčiau, tuo geriau. Net ir mašiną anksčiau pradėti vairuoti yra geriau.
Dorotas: Dėl to aš vis dar neturiu teisių. Vos susitaupau joms pinigų, išleidžiu gitaroms.
Justas: Aš berods nuo 14 pradėjau. Buvo vienas momentas, kurį prisimenu, kad vasarą po kokias 8 valandas praleisdavau grodamas. Pradėjau lankyti gitarą pas mokytoją, kuris labai smarkiai įkvėpė ir kažkaip, manau, kad ta vasara buvo nemažas prasilaužimas iš techninės pusės.
Dorotas: Vaikystėje tėvai nuvedė į muzikos mokyklą, ten trejus metus grojau smuiku, pūčiau trombonu, po to ją mečiau ir kokių 12-13, gal net 14 metų tarpe pradėjau gitara groti, tada bosas prisidėjo ir kažkaip viskas augo. Atsirado grupės, kūryba, vėliau išvis į konservatoriją įstojau. Man labai patiko, ką Zakk Wylde yra pasakęs, su grojimu, bent jau instrumentalistams, tai tinka, nežinau kaip vokalistams, kad mokymasis groti yra kaip kompiuterinis žaidimas, tu tiesiog pereini vieną lygį, tuomet keliauji į kitą ir taip toliau ir toliau. Kiekvieną dieną stengiuosi pasidaryti kažkokius iššūkius, išmokti naują kūrinį, kurio negalėjau sugroti. Kai tą padarau – pereinu į kitą lygį, o tada dar į kitą. Iš to atsiranda natūralus augimas. Svarbiausia, kad niekada neišblėstų troškimas groti.
Ar norint kurti grupę reikia turėti muzikinį išsilavinimą ar užtenka noro?
Paulius: Aš manau, kad reikia turėti noro, nes jei yra užsidegimas ir noras, tai iš praktikos ateina ir technika.
Justas: Čia vėlgi, aš pasakyčiau, kad kūryba ir mokslas nevisai susiję dalykai, kad muzikos teorija yra menas dekonstruoti muziką, dalinti į kažkokius elementus, o kūryba yra muzikos konstravimas. Labai dažnai tie, kurie turi daug teorinių žinių jie puikiai viską žino, kokie yra variantai, bet jie negali pataikyti į tarpą.
Darotas: Tu gali mokėti dvylika įspūdingų gamų ir labai gerai ir greitai groti, bet jeigu neturėsi tinkamos chebros su kuria groji, tai tiesiog viskas liks tavo kambaryje. Mes pavyzdžiui sukūrėme pirmąją grupę, kai dar visiškai nemokėjome groti, esu išsisaugojęs savo pirmosios grupės įrašus, kuriuos šiandien paklausius supranti koks ten kosmosas ir kaip ten blogai, bet mes turėjome idėją ir man atrodo, kad tas yra svarbiausia. Kai turi jau grupę, palaipsniui klijuoji dalykus, kuriuos išmoksti.
Justas: Man atrodo, kad gera muzika nebūtinai turi būti sudėtinga, net va, kad ir kokių „Sex Pistol“ paklausai, kaip jie išpopuliarėjo? Turėjo idėją.
Paulius: Muzika, kaip ir kiekvienas menas turi kurti tam tikrą emociją, turi turėti tam tikrą išraišką, bet tam nebūtinai yra reikalinga technika. Tai va. Yra daug pavyzdžių, kurie tai įrodo. Tie patys „Ramones“, jie turi uždegantį vaibą, tačiau ten nei technikos, nei vokalo nėra, bet vis tiek smagu klausyti.
Darotas: Aš sakyčiau, kad muzikinio išsilavinimo turėjimas nėra būtinybė, tačiau, jis labai geras priedas.
Ką norėtumėte, kad apie grupę „Stiffer“ žinotų aplinkiniai?
Paulius: Aš tiesiog noriu, kad žmonės žinotų, kad kai grojam, atiduodam labai daug energijos publikai ir aš manau, kad publika mus myli už tai. O mainais, mes gauname kažkokį aurų interactioną. Norisi, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie mus, apie mūsų koncertus.
Justas: Gal dar mintis būtų tokia, kad Lietuvoje ne tik metalo yra, bet ir roko muzikos. Tai jei jos nori paklausyti, ateikit pas mus.
Paulius: Man smagu, kad mes palaikome tą tokį piktesnį roką, gal taip reikia pavadinti.
Darotas: Tame nėra nieko blogo, tiesiog, kuo daugiau įvairovės, tuo geriau. Mano asmeninis lūkestis, kad žmonės ateitų į koncertus ir žinotų, kad gaus labai aiškią sunkiojo roko grupę, bet kartu su visu kompleksiniu momentu: muzikalia kokybe ir šou elementais.
Paulius: Čia šiaip labai geras pastebėjimas. Šou elementas dažnai būna nuvertintas gyvame pasirodyme. Bent jau anksčiau taip būdavo. Mano manymu, tai vienas iš esminių elementų – sukurti šou. Energijai, kurią pasirodymo metu išspinduliuoji nebūtini fejerverkai.
Darotas: Aš ką pastebiu, kad būna, arba chebra išvis neturi jokio šou arba turi tą žiauriai dirbtinį, išspaustą. Esmė ta, kad mes visi tai labai natūraliai darom. Paulius kaip frontmenas turi labai aiškų tikslą ko čia atėjo, su Justu scenoje išsyk chemija verda. Aš norėčiau, kad žmonės atsimintų mus kaip grupę, kuri neforsuoja to specialiai, bet kuriai labai natūraliai tai išeina.
Paulius: Kada tas atsisveikinimo koncertas, kad mus atsimintų?
Darotas: Tai gal negreitai dar.
Grupę „Stiffer“ kalbino Rūta Paitian
.jpg)
.jpg)