POKALBIS | Grupė „ORB“ – mitologizuotas rokenrolo pasakorių būrelis: geriau būti be darbo, nei be muzikos

„Labas, mačiau, neseniai išleidote naują albumą, gal norit apie jį papasakoti“, – parašau Domantui, a.k.a. Bambai, sėdėdama ne pačiame įdomiausiame pristatyme apie pokalbių robotus ir klausydamasi kaip išmanusis VMI robotas Simas mokomas nesikeikti (true story). Viliuosi, kad neseniai pasirodęs gyvas interviu radijo laidai „Audronaša“ nesumažins noro paplepėti ir su manimi. O kas nenorėtų? 2011 m. susikūrusi stoner rock/metal/heavy rock&roll grupė iš Vilniaus, kurios muzikoje dominuoja sunkaus kalibro gitarų skambesiai ir galingas vokalas, savo ekspresyviuose pasirodymuose nepaliekantis nei vieno kampe stovinčio klausytojo ir bene geriausiai įprasminantys posakius „Rock and roll will never die“ ir „Rock it till you drop“. Penkti aktyvūs nariai ir vienas garbės narys, „visomis prasmėmis originalusis bosistas“, Mykolas, kuris garbės nario statuso sulaukė greičiau, nei prof. Vytautas Landsbergis valstybės vadovo. „Žinoma, tik susiderinam“, – patikina Bamba. Derintis neteko ilgai ir taip su Karoliu (Karolis Savickas – gitara), Bamba (Domantas Žvinys) ir naujausiuoju orbų šeimos nariu, būgnininku Pijumi (Pijus Oras – būgnai) susitinkam „Elfoje“ prieš pat „Red Fang“ koncertą, vyksiantį „Lofte“. Neseniai išleidot savo antrąjį albumą „Clouds Of Green“. Papasakokite apie išleidimo procesą? Kas labiausiai įstrigo? Bamba: Albumo kūrybos procesas buvo ilgas. Dainos buvo kuriamos gerus kelis metus. Pirma daina albumui sukurta dar 2016 metais, paskutinė – nebuvo surepetuota prasidėjus įrašams. Įrašinėjome labai kruopščiai, visas klaidas sutvarkėm, daug priprodiusavom, tai užtrukom, bet esame ne mažiau patenkinti. Gal tik dabar „dašilo“, kad tas albumas yra. Karolis: Albumas turi daugiau vertės, kai ilgesnis laikas praėjo, įdomiau klausytis jo. Pijus: Įrašuose nedalyvavau. Įdomiai gavosi, kad prisijungiau ant to slenksčio, kai chebra pradėjo svarstyti kada išsileisim albumą. Tad pradėjome repetuoti, kad būtų pasiruošta albumo išleidimui. Pamenu, kad kažkada rudenį, sudalyvavau abiejuose per savaitę vykusiuose orbų koncertuose „naRautuose“ ir „Lemmy“. Na ir kai man pasiūlė būgnais pagroti, aš sutikau. Labai gera patirtis. Ir taip Vilniuje nėra tiek daug žmonių, visi susiskaldę. Man patinka, kad muzika padeda skleisti žinutę. Nėra svarbu kokiu instrumentu groti ar koks skambesys, svarbiausia žmonėms duoti energijos, pozityvo. Orbai tai suteikia. Kuo naujasis albumas skiriasi nuo ankstesnės kūrybos? Bamba: Labai skiriasi pačių dainų išdirbimu. Taip pat, atsirado kitų nuotaikų, naujų vėjų muzikoje. Kolegos minėjo, kad pirmasis albumas buvo kažkoks alko piratų laivas besitaškantis per vandenis, tai čia toks labiau pasivaikščiojimas miškeliais, kalnais, vandenimis. Tiesiog daugiau jame visko. Jis spalvingesnis. Bent jau man taip atrodo. Karolis: Visa kūrybine prasme jis gerokai pilnesnis lyginant su pirmuoju. Kai aną albumą įrašinėjome tai taip ir buvo. Sugalvojome rifus, pagrodavome du kvadratus rifo, du kvadratus priedainio, du kvadratus rifo, du priedainio ir gabalas baigiasi. Toks „down to earth, strightforward“. Grojimas turi savo žavesio iš tam tikros pusės, bet daug tokios muzikos nepriklausysi. Šiame albume atsirado dinamikos, kažkokio plaukiojimo – man labai patinka, nes dainos gaunasi nenuobodžios. Augustinas (Augustinas Bėkšta, – aut. pastaba) tiek ten priprodiusavo, kad gavosi toks gyvas, maloniai susiklausantis albumas, kurio malonu klausytis tiek kaip fone, tiek atidžiai. Gerai susiklauso. Man labai jaučiasi didelis skirtumas tarp abiejų albumų. Daug kur akcentuojat mitologiją, prietarus, misticizmą. Ar esate labai religingi? Bamba: Esame religingi savais plotais. Pas mus yra mitologijos, bet čia mūsų pačių. Nėra nuoroda į jokią pasaulyje paplitusią religiją ar mitologiją. Gal kažkiek panašumų su pagonybe, bet tai nėra rimta. Tai mūsų pasakų būrelis, kuriame visi daro ką nori. Karolis: Mūsų mitologija yra mūsų durniavimų ir įdomesnių vakarėlių vaisius. Raganos kurios ieško „bong of destiny ar piratų laivas dalinantis savo vergam žolę neturėtų būt priimami rimtai. Nebent suprantat apie ką mes čia svaigstam... tada priimkit rimtai. O grupė turi vieną man labai patinkantį ritualą. Visada prieš lipdami ant scenos turim išgert po shotą tekilos. Paskutiniam koncerte neišgėrėm ir nebuvo labai geras pasirodymas. Tikiuosi visi pasidarėm išvadas. Susikūrėte 2011 m. su pavadinimu „ORB“, tačiau ar jau žinojote, tokiu pavadinimu egzistavusią elektroninės muzikos grupė iš JK? Bamba: Nežinojom. Sužinojome gal tik po 2–3 metų. Kažkoks žmogus internete pasakė. Karolis: Vėliau sužinojome, kad daugiau yra analogišką pavadinimą turinčių grupių Su vienais iš tokių, amerikiečių desert/southern metal grupe net ir pabendrauti teko. Bet pavadinimas mūsų reiškia „Ožio rago bongas“. Originaliai turėjome vadintis „Oranžinis raudonas ekskavatorius“, bet kažkaip nesigavo. Tai likom prie „Ožio rago bongo“, bet supratome, kad tokį ilgą logotipą bus labai sunku parašyti, tai susitrumpinom. Gyvuojate 11 metų. Kaip manote kokios vertybės pasikeitė per šį laikotarpį, o kokios išliko? Bamba: Kas keitėsi? Viskas. Per pirmąsias repeticijas grodavom būgnais su lėkštėm, bet jos neturėjo stovų. Pankrokinė improvizacija buvo – jokios technikos ir žymiai daugiau negu reikia priemonių. Per visą šį laiką subrendom, suaugom, susigrojom, kad ir nariai keičiasi, vis tiek branduolys lieka. Karolis: Kas liko panašaus su pačia pradžia? Man labai patinka, kad orbai išlieka bendra kompanija. Startavome kaip draugų grupelė, susirenkanti pagerti alaus, bet kad būtų įdomiau pasiimam gitaras. Kadangi grupė prasidėjo, kaip draugų ratas, tai man panašu, kad taip ir išliko. Kartu leidžiam laiką, paatostogaujam, vakarėlius darom, gimtadienius švenčiam. Visą laiką tie patys žmonės būna. Tai padeda grupei gyvuoti. Būdavo laikų, kai su kūryba, su grojimu mums nelabai kas gaudavosi, tačiau mes vis tiek išlikdavome kartu, nors ir negrodavome, bet kažką veikdavome. Tas išliko, o muzikine prasme, manau, kad mes daug paaugom. Bamba: Antrinu dėl chebros reikalų, pridėsiu, kad išliko nepasenęs tas pats požiūris į rokenrolą. Pijau, kas tave motyvavo prisijungti prie grupės? Pijus: Pirmoje vietoje – rokenrolas, nes jo labai trūksta šiais laikais. Tas sveikas rokenrolas, kuris labiau remiasi ne į kažkokį konkretų gyvenimo būdą, o į filosofiją. Kai į muziką žiūri ne kaip į objektą, kuris turi būti akademiškai išpuoselėtas, o kaip į emociją. Materija labiau dvasinė. Ir tai man yra rokenrolas. Aišku, man smagu, kad su chebra pasiliekam po repeticijos pasibūti, tai stiprina ryšį. Susitinkam prieš amerikiečių grupės „Red Fang“ koncertą. Viename interviu esate įvardiję šią grupę kaip vieną iš grupių padariusių jums įtaką. Kuo būtent? Karolis: Įkvėpė durnumu. Bamba: Nuoširdžiu durnumu. Karolis: Ten labai gero durnumo lygio grupė. Bamba: Kas tiek muzikoje, tiek vaizdo įrašuose, tiek žodžiuose atsispindi. Man jie patinka, kad nors ir didelė, komerciškai sėkminga grupė, bet nepaleidžia savo nesąmonės, į nieką nežiūri ir daro ką nori, linksmai leidžia laiką. Karolis: Nuoširdi muzika paperka, o „Red Fang“ tuo ir pasižymi. Šiaip nemažai yra grupių, kurių klausausi ir kurių nebūtinai tau gali patikti stilius, tačiau, jei nuoširdžiai sugrota, paperka. Tai ypatingai pasijaučia klausantis gyvų pasirodymų, kur matai, kiek jie energijos atiduoda žmonėms ir kaip stipriai tiki savo muzika. Dirba ne dėl pinigų, ne dėl kažkokios sėkmės, o dėl to, kad jiems patinka tokią muziką kurti. Ką veikė grupė „ORB“ per karantiną? Bamba: Mes pabaigėme kurti kelias dainas. Vieną kūrinį sukūrėme per karantiną, kuris gimė besiuntinėjant vieni kitiems rifus, o kitus labai sėkmingai pabaigėme. Norėjome dainas sudėti į albumą, bet vis kažko joms trūko, tad kai atsirado daugiau laiko suprasti ko trūksta ir įdėti tai, labai gerai. Man patiko. Buvo laiko ramiai pabaigti albumą ir paskui eiti jį įrašinėti. Karolis: Man atrodo, kad jei ne albumo įrašai ant nosies, tai niekas nebūtų pasikeitę. Kokį planą buvome nusibrėžę, tokio ir laikėmės. Viskas buvo labai normaliai. Kas jus labiausiai įkvepia kūrybai? Bamba: Žodžiai man gimsta iš gyvenimo istorijų, tik aš juos apipaišau miglomis ir mitologijomis, kad niekas nieko nesuprastų. O muzika gimsta iš emocijų, iš gyvenimo, iš to, kas vyrauja tuo metu, tas ir atsispindi muzikoje. Bent jau man. Karolis: Man kitaip. Pasigaunu mintį, frazę bežiūrėdamas kokį „Youtube“ ir pagalvoju, kad būtų smagi idėja pagal tokią temą kokią dainą parašyti. Ir tada bandai. Kartais nepavyksta to perteikti grojimu, tai kuriam laikui atidedi, bet kartais būna, kad pasiimi gitarą ir tie rifai patys ateina vienas po kito. Taip gimsta, aš jokių mūzų neturiu. Pijus: Mano pagrindinė mūza noras perteikti tai, kas dedasi viduje ne žodžiais, o muzika. Kai kažką labai stipraus jauti ir nori apie tai papasakoti kitam žmogui, man atrodo, kad žodžiai tik sugadina prasmę, neteisingai parodo tai, ką tu iš tikrųjų jauti ir nepersako tai, ką nori pasakyti. Tuomet pasiimu gitarą, parašau rifą, nes tai tiksliai apibūdina tai, ką tuo metu jaučiu. Tai pagrindinė inspiracija dainai. Kaip dažnai susitinkat repetuoti? Karolis: Ai, kaip gaunasi. Bamba: Taip, kaip gaunasi. Prieš koncertus dažniau, o jeigu nėra reikalo, tai susirenkam nerepetuoti ir ne visi. Arba keli susirenkam pagroti. Tai nutinka retai. Šiaip penkiese būnant sunku susiderinti, nes kiekvienas dirba savo grafikais. Neturime nė dviejų žmonių, kurie turėtų vienodą grafiką. Stengiamės nepersilaužti, turime ir taip ką veikti. Kas labiausiai motyvuoja groti, kai tai nėra pagrindinė veikla? Bamba: Rokenrolas. Poreikis išlaisvinti smegenis. Tai mėgstamiausia veikla. Geriau be darbo būti, nei be muzikos. Karolis: Tikrai taip. Kai galva nuo darbų ūžia pasijungi gitarą, lėkštes gerai išdaužai, o kartu su jomis visas kvailas mintis, kurios susikaupia per dieną. Tai puikus būdas pailsėti. Bamba: Nu ir vis tiek, kūrybinę ekspresija reikia kažkur išleisti, tad labai gerai, kad turime kur. Pijus: Mano atveju gal kiek kitaip yra, nes aš nieko daugiau nedarau. Bandau gyventi iš muzikos. Ne visada sekasi, kartais reikia ir kažkur kitur padirbėti, bet šiaip groju daug kur ir bandau iš to gyventi. Jei negročiau – manęs tiesiog nebūtų. Muzika yra tai, kuo aš gyvenu. Nors ir nesusitinkat reguliariai prasigroti, bet vis tiek galbūt turite savo asmenines prasigrojimo namuose sesijas? Bamba: Nereguliariai, bet būna. Pagrinde daugelis grojame namie, o susibėgimai po du, po tris, prasideda tada, kai kuriame kažką naujo. Nuo kelių metų pradėjote groti? Pijus: Aš nuo 5 metų smuiku pradėjau groti. Tėvai muzikalūs, tad tam turėjo įtakos. Bamba: Gitara pradėjau groti nuo 14 berods. Paauglystėj grojau daug ir dažnai. Namuose, mokykloj, tarp draugų. Keli draugai turėjo namuose būgnus, varydavom jammint. Į pirmą grupę pakvietė grot, dar neišmokus normaliai F akordo, tai kaliau daug. Pirštai lupos ir kraujavo. Karolis: Normaliau pradėjau mokytis gal kokių 15 metų, kai mokykloje pradėjau lankyti gitaros pamokas. Universiteto laikais lankiau klasikinę gitarą. Šiaip labai rimtas instrumento drožėjas niekad nebuvau ir keikdavau save, kad pastoviai užtingiu. Bet dabar, daug gyvenimo pamatęs, galiu pasakyt, kad yra dvi medalio pusės. Kai kurie žmonės „skrajoja padebesiais“ galvodami, kad daug pastangų nereikia, taip nebūna. Bet yra ir kitų „kosmonautų“, kurie užsisvajoja apie baisiai rimtą kūrybą, instrumento įvaldymą. Tada leidžia vieną albumą 8 metus ir niekaip „neišlaižo“ kūrinių. Arba sukuria tokius kūrinius kurie pasidaro apie nieką. Man atrodo reikia tiesiog sveiko požiūrio. Jei nori groti – grok. Pa'challenge'ink save, bet neužsižaisk, atpažink savo galimybes, suprask, kur turi tobulėti, bet nenorėk tapt nauju Townshend (Pete Townshend, – aut.pastaba) ar Malmsteen ( Yngwie Malmsteen, – aut.pastaba). chill and rocknroll. O praktikuodavausi tiek kiek man norėdavosi. Kai merginos nebeatrašydavo per „One.lt“ eidavau pagrot, arba dabar, kai nenoriu su žmona bendrauti – gitara yra geriausia draugė. Koks linksmiausias įsimintiniausias koncertas, kuriame yra tekę sugroti? Bamba: Marijampolės rajonas, kaimas Šunskai, klubas „Štatai“. Karolis: Kaip normalūs „rokcstarai“ su policijos palyda išvažiavome į miestą. Bamba: Į miestą palydėjo policijos eskortas. Karolis: Nes atvarė kaimietis, kuris visus iš vienos „bankės“ išjungė. Tai supratom, kad bus liūdna. Bamba: Aha, o vėliau 20 kitų su šakėmis susirinko. Koncertą organizavo vietiniai marijampoliečiai, jaunimas, mes atgrojom koncertą, o po jo daiktai dar sujungti, neataušę ir žiūrim, kad jaunimas su draugais jau lazdas nuo sienų rankiojasi. Kas čia bus? Girdime jau kieme kažkas trankosi, pora mūsų draugų jau ant žemės guli. Tai va koncertas baigėsi policijos eskortu ir besislapstymu šešėliuose. Hipotetinis. Kokiame festivalyje labiausiai norėtumėte pasirodyti ir su kokiais žinomais muzikantais kartu pagroti? Bamba: Su grupe „Sleep“ būtų įdomu, tik aš neturėčiau ką per juos veikti, nes ne apie dainavimą jų muzika. Jeigu padainuoti, tai norėčiau su grupe „High on Fire“. Nes man patinka jų vokalo linijų tvirtumas. Karolis: Norėčiau „70000 Tons of Metal“ festivalyje sugroti, nes ten man atrodo gerai pamokėtų pinigų. O šiaip reikia „Wacken Open Air“ išvažiuoti, bet ne kaip metal battle grupę, o kad pakviestų. Bamba: Šiaip labai „Desertfest“ geras. Karolis: Aha, labai gerai suorganizuotas su nuostabiu grupių sąstatu. Tarp tokių pagroti būtų labai smagu. Pijus: Aš labiausiai norėčiau pagroti „Hellfest“ arba „Wacken Open Air“. Vienas iš dviejų. Jeigu kalbant apie muziką, tai bent jau šiame kontekste labiausiai norėčiau pagroti su grupe „Melvins“, bet su kokiais 90‘s melvinsais, kada viskas žiauriai lėtai, žiauriai heavy, žiauriai žemai. Ką norėtumėte, kad apie orbus žinotų tiek esami, tiek ir nesami jūsų klausytojai? Bamba: Kad atėjus laikui, tai be dešimt pusei penkių, įsijungtų kokį reikia albumą ir pasimėgautų. Karolis: Aš norėčiau, kad žmonės apie mus žinotų, kad mes esame „zero bullshit“, nes taip ir yra prisiminus kaip mūsų kai kurie gabalai buvo sukurti ir parašyti kai kurie tekstai, tai buvo viena didelė nesąmonė, bet mes tomis nesąmonėmis gyvename ir man tai labai patinka. Pas mus nėra apsimestinio požiūrio į muziką. Mes viską darome taip, kaip mums patinka, taip, kaip mums reikia ir neišsidirbinėjam. Pijus: Aš paantrinsiu Karoliui – „zero f*cking bullshits, straight to the point“. Grupę „ORB“ kalbino Rūta Paitian