Muzikos agentūra „8 Days A Week“ į „Kablį“ atvežė elektroninės ir indie muzikos meistrus „Bob Moses“, kuriuos apšildė lietuviškas duetas „12 Inčų po žeme“. Grupė, žinoma dėl savo pasirodymų „Smaloje“ ir ne tik įprastai groja daug tamsesnę ir klampesnę muziką, negu galima buvo išgirsti per pastarąjį jų pasirodymą, bet daugybę valandų kartu sugroję atlikėjai, akivaizdu, kad supranta vienas kitą be žodžių ir tiesiog mėgavosi savo kuriama atmosfera (galbūt dėl to, kad kaip yra užsiminę viename iš savo interviu – mėgsta improvizuoti ir todėl kiekvienas pasirodymas būna kupinas „nežinomybės“ ir atsinaujinimo. Į „Kablį“ žmonės rinkosi ganėtinai vangiai, todėl Simui Slabačiauskui ir Marijui Klimaičiui reikėjo pasistengti išjudinti šiaip jau vangiai, bent iš pradžių nusiteikusią publiką. Grupės pasirodymas vis dėl to muzikine prasme buvo įvairiapusis. Apšvietimas ir scenografija buvo puikiai minimalistinė, o muzika neretai suskambėdavo su 80-ųjų skambesiu. Galima buvo mėgautis žemais dažniais. Tiesa, pasirodė, kad jų koncertas labiau tinkamas klausymui, o ne šokiui, vis dėl to laikui bėgant publiką išjudinti pavyko. O pats klubas be pasibaigiant dueto pasirodymui prisipildė ir „Kablys“ tapo sausakimšas. Grupės pasirodymas užtruko daugiau, negu iki numatytojų pasirodymo pabaigos, todėl grupė apsikeisti pultu su „Bob Moses“ teko labai organiškai, bet apie tai šiek tiek vėliau.
Didžioji dalis publikos, žinoma, susirinko į Jimmy Vallance ir Tomas Howie dueto „Bob Moses“ pasirodymą, nors grupė savo veiklą pradėjo 2012 m., tačiau išgarsėjo savo pasirodymais The Ellen DeGeneres Show ir Burning Man festivalyje, galiausiai sudalyvavo didžiausiuose muzikos festivaliuose pasaulyje ir laimėjo „Grammy“ apdovanojimą. Grupės pavadinimas – žinomo Niujorko architekto garbei – suteiktas ne veltui, nors patys atlikėjai kilę iš Vankuverio, Kanados, tačiau jų muzikinė karjera kilo ir buvo pastatyta būtent Niujorke. Grupė savo kūryba stato ant dviejų stiprių fundamentų instumentalo/indie ir šokių muzikos, tai jiems suteikia unikalumo už ką juos pastaruoju metu pamėgo viso pasaulio šokių muzikos fanai.
Keliaukime prie pačio pasirodymo, rašydamas apie organišką grupių apsikeitimą mintyse turėjau tai, jog „Bob Moses“ žengę į sceną palaukė, kol „12 inčų po žeme“ dar pagros savo koncerto dalį, tuomet apsikabino ir „perėmė“ koncertą, toliau tęsdami kūrinio atlikimą. Publiką grupę pasitiko ovacijomis, tad pagrindinis vakaro koncertas prasidėjo įdomiai. Grupė iškarto pasidžiaugė, kad turi progą koncertuoti Lietuvoje.
Koncerto metu skambėjusi muzika variavo, tai skambėjo žemi dažniai, virpinantys visa kūną, tai suskambėdavo gitara ir vokalisto balsas. Grupė iš esmės grojo būtent tai, dėl ko ji ir yra žinoma, tiek dėl koncertinės muzikos, tiek dėl tikro rave’o. Skambėjo išties kokybiška elektronika, apšvietimas prisidėjo prie bendros vakaro atmosferos kūrimo ir publika turėjo progą gerai išsišokti. Ne kartą iš grupės skambėjo paraginimai: „Lets party“ ir nuskambėjo žinomi grupės kūriniai iš naujo albumo ir senesnės kūrybos – „Back down“, „Battle lies“, „Tearing me up“, „Day go by“ ir daugelis kitų. Grupės pasirodymas truko virš dviejų valandų, todėl galima buvo išgirsti žinomiausius dueto kūrinius. Pasirodymo gale, atlikėjai paminėjo, kad susirinkusi publika buvo labai šauni ir jie tikisi dar kartą sugrįžti. Publika šiuos žodžius pasitiko plojimais, o pačią grupę išlydėjo su gausiomis ovacijomis. Koncertas buvo ganėtinai įdomus įdomus dar ir dėl to, jog į sceną vėl sugrįžo vakarą apšildę „12 inčų po žeme“. Klausytojų gretos ištirpo, bet liko ištvermingiausi. Buvo geras tūsas. Beje, atlikėjai muzikos agentūrai „8 days a week“ paminėjo, jog tai, ko gero, geriausias jų pasirodymas per pastaruosius metus. Žavu.
Vis dėlto, norėtųsi paminėti ir kokį įspūdį man paliko šis koncertas. Nors „Bob Moses“ žinomi būtent dėl koncertinės ir šokių muzikos derinimo, gitaros skambesio ir visai išskirtinio, įsimenančio vokalo partijų bei lyrikų, vis dėlto, koncerto metu buvo atliekama daug kūrinių iš antrojo albumo „Battle lines“. Ir panašu, kad tai nėra labai stiprus albumas ir dainos, nes tam tikra prasme, išklausęs vieną kūrinį „būni išgirdęs“ ir visus likusius. Blankokas monotoniškumas – dainos prasideda pianino ir gitaros ir ramia vokalo partija, tuomet tęsiama žemų bosų ir dažnių variacija, kurią pertrauks pradžią primenantis pasikartojimas. Būtent toks siužetas pasikartoja praktiškai visose dainose, todėl jos tampa itin panašiomis ir sunkiai atskiriamomis viena nuo kitos, nebent esi užkietėjęs grupės fanas.
Labiausiai patiko: gera muzikos aparatūra persmelkianti visą kūną ir apšvietėjų darbas bei scenografija – paliko labai gerą įspūdį. Labiausiai kabinantys „Bob Moses“ kūriniai: „Grace“, „I Ain'tGonna Be The First To Cry“.
Renginyje lankėsi ir vertino Vladas Burokas, fotografavo Vytenis Jurevičius
.jpg)
.jpg)
