.jpg)
Lopšinę „Kulkom, ne dainom“ sukūrusi Ieva Narkutė sako, kad prasidėjus karui Ukrainoje jos požiūris į daugelį dalykų labai išsigrynino. „Būna laikas ginti Tėvynę dainomis, o ateina laikas tai daryti kulkomis“, – įsitikinusi dainininkė.
„Su šiuo karu atėjo supratimas, kad mes galim gyventi su savo įsitikinimais tol, kol pasaulis leidžia mums juos palaikyti. Kai priešas peržengia tavo slenkstį, įsitikinimai turi keistis. Antraip – pralaimėsi“, – sako ji.
Būdama kariškio žmona, Ieva Narkutė niekada nebuvo itin giliai persismelkusi pacifizmo idėjomis, tačiau ir ginklo į rankas anksčiau neimdavo. Ji pasakojo vis pasvarstydavusi, kad verta lankyti šaudymo kursus, tačiau niekaip jiems neprisirengdavusi. „Karas Ukrainoje pagreitino mano apsisprendimą ir pradėjau mokytis, kad galėčiau gauti leidimą ginklui. Dabar vyras man pasimatymus skiria šaudykloje“, – prisipažįsta ji.
Būdama dviejų mažų mergaičių mama, dainininkė neslepia, kad visos žuvusių, sužeistų, išniekintų, pagrobtų Ukrainos vaikų istorijos jai giliai sminga į širdį. Todėl ir daina virto į lopšinę, kurią mama vaikui dainuoja karo metu. Ji prašo jo užsimerkti ir nematyti, ką suaugę darys. „Vaikai juk neturi to matyti, mes privalome juos nuo to saugoti visomis priemonėmis“, – sako ji.
„Kulkom, ne dainom“ ir yra apie pareigą ginti. „Ateina momentas, kai turi atidėti viską, kas iki tol buvo tavo gyvenimas, į šoną ir nesvarbu, kokia tavo profesija, hobiai, įsitikinimai, turi daryti tai, ką privalai daryti. Ginti savo žemę ir tuos, kas apsiginti negali“, – sako ji.
Dainos vizualizacijai paveikslą “Myliu, gedžiu, linkiu, tikiu“ dovanojo dailininkė Elena Oshima. Nuo pat karo Ukrainoje pradžios menininkė pusę sumos nuo kiekvieno parduoto darbo aukoja šiai šaliai. Daugiau jos darbų išvysti, įsigyti ir pasirinkti, kuriai organizacijai paaukoti, galima čia: https://elenaoshima.com/collections/ukrainai.
Dainos tekstą į ukrainiečių kalbą išvertė Edvinas Volkovas.
.png)
