ŽIŪROVO NUOMONĖ: LP – svajonės virto realybe, “Church” nemeluoja

Grįžtu į rugsėjo 18 d. Kauno „Žalgirio“ areną su trumpa apžvalga. Čia peno akims ir išbandymų ausims buvo abstu, o visų šiltų emocijų epicentre amerikietė – LP (Laura Pergolizzi) su grupe. Kaip Dievą myliu, - vos išgirdau, kad LP atvyksta į Kauną, dar praėjusiais metais, pradėjau kurti planus kaip ten patekti. Koncertą atšaukė vasarį, bet perkėlė į rugsėjį ir pagaliau jis įvyko! Dar žiemą mečiau burtus ką kartu pasiimti drauge į koncertą. Burtai lėmė tokią sėkmę, kad važiavau į vos ne mėgstamiausios grupės pasirodymą su pačiu geriausiu draugu. Ar gali būti geriau? Kuo man patinka LP? Jos tesitūros vokalinės partijos niekuomet netraukia „pro šoną“. Dainose galima išgirsti tiek daug, - ne per aštraus, bet pašėlusio roko, r‘n‘b, baladinių sprendimų, akustinių partijų, tamburino garsų, unikalių pašvilpavimų, o svarbiausia, kad niekada nenuobodu ir galima be didelių pastangų panirti džiaugsmo, liūdesio ar kokios kitos emocijos judesyje. Nežinau LP pažiūrų, bet jos dainose dažnai jaučiu kažkokį kvazireliginį išgyvenimą. Ne veltui, visi susirinko „Church“ albumo pristatymui. Pasirodė, kad šis albumas dar turi parako. Atlikėja vis dar sugeba į albumą įpūsti savo unikalaus šurmulio, banguojančiu kartu su meile. Arenoje, kur daugiatūkstantinė žmonių minia kaip kokie mažiukai skruzdėliukai fanų zonoje įsitaisę, kantriai laukėme LP. Po „Rio Kosta“ apšildymo, kojos linksta nuo laukimo mažiausiai pusvalandį, pasigirdo švilpukai, įsijungė įspūdingos šviesos instaliacijos, galiausiai sušmėžavusi tamsiaplaukė, garbanotais plaukais ir trykštanti pozityvia energija lyderė su grupe, pradėjo šokdinti visus jau nuo pirmų akordų. Garso ir šviesų kokybė su puikiais šviesų bei garso režisierių darbais ragina pasisakyti – šviesos tai atskiras šedevras, o garsas toks švarus, kad galėjome girdėti kiekvieną natą. Vyraujanti intriga, kuri daina po kurios bus grojama, tiksliai sudėliotos dainos savo meistriška išdėstymo seka pažėrė - „Goodbye“, „How Low Can You Go”, „The One That You Love”, o koncerto vakaras pabaigtas atlikėją išgarsinusia daina – „Lost On You“? Grandinių žvangantys garsai su – „Muddy Waters“, ataidinti žemais ritmiškais balsais pamažu įvedė mus į „bažnyčią“. Ne veltui ši daina buvo pristatyta „Netflix“ filmo „Orange Is the New Black“ 4 - ojo sezono finale. Akustinė, pilname salės grožyje išsiskleidusi „Rainbow“ bylojo kažką teatrališko ir ekspresyvaus. Ir štai titulinė albumo daina – „Church“ įkūnijanti visą albumo idėją parodė LP vokalinius gebėjimus, o hitas „One Last Time“ užkaitino visą salę. Žmonės liejo prakaitą nuo kaktos, dainavo kartu, šoko, nusinešdami kartu tą romantišką la-la-la-la-lie-lie-lie, la-lie-lie-lie, la-la-la-la-lie-lie-lie, la-lie-lie namo. Pasigedau tik vienos dainos – „Free To Love“, kuri yra viena mano mėgstamiausių dainų. Rodos, kad ir kokie būtų kontrastuojantys elementai LP kūryboje, nuo ilgesio, širdies skausmo, pykčio iki džiaugsmo, pakilumo, žavėjimosi, visuomet saulė ir šviesa nustelbia kančias ir nusivylimus. Kol kas praėjęs LP koncertas įspūdingiausias šių metų koncertas, tarp kurių nublanko Tamikrest, ba. ir netgi Dub Fx. Pažiūrėsim ką parodys – Imany gruodžio mėnesį pristatydama „Voodoo Cello“. Parengė ir pasidalino Arūnas Šuopys.