RENGINIO RECENZIJA | Žaibų „afteris“ su „Arch Enemy“ (+ foto galerija)

Liepos pradžia žymėjo džiugias nuotaikas Lietuvos metalistų tarpe. Vos tik spėjo pasibaigti „Kilkim Žaibu“ festivalis savotišku jo afteriu tapo liepos 3 d., „Lofte“ vykęs švedų melodingojo metalo grupės „Arch Enemy“. Tad apie viską nuo pradžių. Pirmieji scenoje pasirodė lietuvaičiai metalcorininkai „Awakening Sun“. Buvo smagu matyti, kad jų gausiai pasiklausyti susirinko ne tik tėvynainiai, bet ir kitų šalių atstovai. Apskritai tą vakarą vien apšildančiosios grupės pasiklausyti susirinko itin gausi publika. „Loftas“ buvo kone sausakimšas. Tiesa, kiek nuvylė, kad atsisveikinimas su vienu iš grupės narių nebuvo labai sklandus. Technika nuolat pavesdavo, garsas taip pat šiek tiek nuvylė. Šalimais stovėjusį draugą turėjau vis patikinti, kad jie tikrai labai gerai groja, tiesiog tą vakarą taip susiklostė. Nieko nepadarysi, toks gyvenimas. Nepaisant techninių nesklandumų „Awakening Sun“ pasirinko stiprų setlistą ir efektingai sugrojo. Jiems pabaigus savo pasirodymą buvo galima pasibraudinėti po dar labiau tirštėjančią publiką ir išvysti pažįstamus veidus. Kaip kad daugelis užsiminė, savaitgalį praūžęs „Kilkim Žaibu“ festivalis nepareikalavo visų jėgų ir leido pirmadienio vakarą praleisti „Lofte“. Sugrįžus atgal prie scenos dar prieš tai šiaip ne taip atradus kelius ir būdus kaip buvo galima tą padaryti, scenoje pasirodė švedai ‚Arch Enemy“ su vienu įspūdingiausių girdėtų moteriškų vokalų priešakyje. Jo savininkė Alissa White-Gluz išties įspūdinga. Matyti tiek energijos ne tiek, kad lakstyti, bet ir skraidyti po sceną išties kvapą užgniaužia. O kai klausaisi jos graulinimo ima atrodyti, kad į ją pats šėtonas įsireinkarnuoja. Savotiškas apsėdimas esamuoju laikotarpiu, dainoje girdi melodingą ir labai stiprų moterišką balsą, kuris staiga pereina į antikristą. Stipru. Labai stipru. Publiką labai susižavėjo „Arch Enemy“ pasirodymas, tačiau ypatingai vokalistė, kurios vardas nuolat buvo skanduojamas. Ir tikrai buvo už ką. Nors norėtųsi pagirti ir grupės instrumentalistus, kurie na nori, nenori nukeliauja į antrą planą. Jie galėtų būti įvardijami tamsiais žyniais, kurių apeigų metų pavyksta išsikviesti šėtoną įsikūnyjanti į smulkutę, vos 1,63 m ūgio moterytę. Sinergija. Tiek žyniai, tiek šėtonas negali egzistuoti atskirai, norint pasiekti kuo geresnį rezultatą, jiems reikia bendradarbiauti kartu. „Arch Enemy“ puikus to pavyzdys. Nors švedai lankėsi pirmąjį kartą Lietuvoje, tačiau išvydę, kad tiek daug turi gerbėjų joje prižadėjo sugrįžti. Tad belieka to sulaukti. Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian, fotografavo Mantas Daleckis