RENGINIO RECENZIJA | Solidus „Three Days Grace“ sugrįžimas į sausakimšą erdvę (+ FOTO GALERIJA)

Darbo savaitės pradžia nėra smagus įvykis, jis signalizuoja 5 darbo dienas iki savaitgalio, kuris, deja, dažniausiai prabėga akimirksniu. Nepaisant to, lapkričio 24 d. pirmadienis buvo kitoks, nes vakare laukė kanadiečių rokerių „Three Days Grace“ sugrįžimas į Vilnių. O jo būta didelio. Šaltuoju metų laiku jau seniai teko matyt tokias minias prie koncertų (neskaičiuojant nemokamų koncertų eglučių įžiebimo metu didžiuosiuose miestuose). Vos kertant Ozo gatvę nuo Pramogų arenos stotelės buvau apsupta bent keliasdešimties žmonių minios, žygiuojančios link koncertų salės „Compensa“. Prie jos beveik kaip oro uostuose tik be atskyrimo juostelės formavosi „gyvatėlė“ žmonių iš lėto judančių link įėjimo. Patekus vidun ir įžengus į koncerto vietą, dar gerokai prieš apšildančiųjų „Bad Flower“ pasirodymą, salė jau buvo pilnutėlė žmonių, štai, ką reiškia pilnai išpirktas koncertas! Artėjant aštuntai valandai vakaro gerbėjų gretos tik tankėjo. Klausantis fone skambančios „The Offspring“ dainos „You‘re Gonna Go Fra, Kid“ prieš pat priedainį ji nutrūksta, scenoje pasirodė „Bad Flower“, o minia juos pasitinka taip ir neaišku ar su džiaugsminga „Aaaaaa“ ar liūdesio persmelktu, nes neteko išgirsti offspringų dainos priedainio. „Labas vakaras, Vilniau, ar gerai, tariu, Vilnius? Aš tik kvailas amerikietis, tai noriu pasitikslinti“, – pasisveikina „Bad Flower“ vokalistas Josh Katz, kuris vakaro eigoje dar ne kartą bendravo su publika, tiesa, labiau pasiskųsdamas, kad metus turi neaiškų dainavimo sutrikimą, kuris jį verčia iš proto. Kaip Josh dalinosi prieš kiekvieną koncertą galvoja išeiti iš grupės, tačiau po pasirodymo pakeičia nuomonę. Na, nesu ekspertė, tai negirdėjau, kad kažkas ten labai blogo būtų. Balsas įdomus, dainavimo technika (su atsitraukimais nuo mikrofono) taip pat pažįstama ir paliko neblogą įspūdį. Nepaisant to, kad grupė koncertuoja, kiek daugiau nei 12 metų, tačiau vis tiek palieka tokį dar neseniai pradėjusios savo veiklą grupės. Nepasirodė labai susiklijavę nariai, išskyrus ritminę sekciją, bosisto ir būgnininko pasirodymas išties patiko. Amerikiečiams palikus sceną, netrukus jų vietą užėmė vakaro kaltininkai – „Three Days Grace“. Kažkaip simboliška, kad šių metų rudenį vis tenka apsilankyti paauglystėje klausytų grupių pasirodymuose. „Simple Plan“, „The Offspring“, „Disturbed“, Three Days Grace“. Dar pridėt būtų galima Avril Lavigne, Pink, „Paramore“, „Fall Out Boy“, „Green Day“ ir „The All-American Rejects“ ir sakyčiau, kad muzikalus pasivaikščiojimas praeities labirintuose būtų baigtas. Bet grįžkime prie koncerto. Nepaisant to, kad grupė Lietuvoje jau gerai pažįstama žiūrovams ir kaskart augantis koncertų erdvių ir jų dalyvių skaičius tik dar labiau tai paliudija, 2025 m. lapkričio 24 d. visgi buvo pirmas kartas, kai scenoje buvo galima stebėti ne vieną, o du grupės vokalistus (originalųjį Adam Gontier ir nuo 2013-ųjį jį pakeitusįjį – Matt Walst) atliekančius grupės lyderių funkcijas. Ką galiu apie tai pasakyti? Tai yra labai keista. Taip, Adam ir Matt balsai gražiai dera tarpusavyje, bet stebint visą pasirodymą, niekaip neapleido jausmas, tarsi kažkas būtų pamiršęs vieną iš jų išprašyti lauk. Ar tiksliau nenoras atsisveikinti, nes kanadietiškas mandagumas to neleidžia. Neįprastas reginys, šiek tiek atitraukęs dėmesį nuo pasirodymo. „Three Days Grace“ pasirodymo metu netrūko tiek grupės senų hitų, tiek ir naujos kūrybos, kuri derėjo viena prie kitos. Abu vokalistai, karts nuo karto išsitraukdavo gitaras, taip pridėdami papildomo skambesio kūriniams. Kaskart suskambus gerai žinomoms dainoms, kaip kad „Animal I Have Become“, „Riot“, „I Hate Everything About You“ ir kitiems, publika pasinerdavo į ekstazę, įsiskudavo ne vienas moshas, o nuo įkaitusios atmosferos buvo sunku ir kvėpuoti. „Mes pradėjom savo veiklą dar mokyklos laikais mažame Kanados miestelyje, todėl džiaugiamės, kad turime galimybę daug keliauti ir kad esame taip šiltai priimami. Ar norite, kad sugrįžtumėme?“, – paklausia Adam, publikos sukeltas triukšmas patikino, kad tikrai taip. Atlikę bemaž dvidešimt dainų programą, „Three Days Grace“ padarė tai, kas irgi neįprasta, baigė pasirodymą be jokio encore, minia ir toliau liko ekstazėje. Ko gero visai realu kitą grupės pasirodymą stebėti dar didesnėje, taip pat pilnai išpirktoje erdvėje. Tad iki kito karto. Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian, fotografavo Mantas Daleckis.