RENGINIO RECENZIJA | Robert Plant sugrįžimas ir psichodelinio folkloro šou (+ FOTO GALERIJA)

Ko gero nėra žmogaus, kuris nežinotų grupės „Led Zeppelin“. Vieni arba jų klauso ir žino, kiti jų dainas yra girdėję ne vieno filmo garso takelyje, reklamoje ar dar kur nors. Tai viena žinomiausių visų laikų roko grupių, išsidėsčiusi svarbiausiųjų grupių panteone šalia su „The Beatles“, „The Rolling Stones“ ir „Pink Floyd“. „Led Zeppelin“ galima laikyti per plauką nuo pirmosios metalo grupės statuso, pastarasis priklauso „Black Sabbath“, tiesa Ozzy savo memuaruose yra išsakęs, kad „Led Zeppelin“ buvo stiprus grupės motyvatorius, nes skambėjo kitaip, sunkiau, grubiau nei to meto grupės. Na, bet šįsyk ne apie „Led Zeppelin“, o apie jos buvusį vokalistą Rober Plant ir jo muzikinį projektą „Saving Grace“. Lietingas gegužės 23-osios vakaras ir spartus eismas „Compensa“ salės link, kurioje jau lūkuriuoja Robert Plant ir sprendžiant iš „Led Zeppelin“ marškinėlių gausos, pastarosios grupės gerbėjai. Na, o įžengus į koncerto erdvę pasitinka kiek neįprastas reginys – kėdės. Turint galvoje, kad grupė, kaip kad koncerto metu pats „Robert Plant“ minėjo, atlieka psichodelinį folklorą, na o pačiam Robertui artėja 77 arba „dviejų kirvukų iššūkis“ (Duok, Dieve, kad sėkmingas, nežinantiems, tai amžiaus tarpsnis, kai tikima, kad jį perkopus, bus galima dar ilgai gyventi) nėra keista, kad tai sėdimas koncertas, bet kai nori nenori pagalvoji apie faktą, kad „Led Zeppelin“ septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose savo pasirodymų metu visus ant kojų sukeldavo, tai praėjus 45 metams po iširimo, grupės vokalistas sutinkamas jau sėdint – atrodo keista. „Saving Grace“ apšildė gitaristų duetas Ain Agan ir Andre Maaker iš Estijos. Maloniai nuteikiantis pasirodymas, gal ir magijos nesukūrė, bet būna įdomu stebėti, kaip tarpusavyje dera tai, kas garsu su tuo, kas labiau lyriška. Dviejų skirtingų kartų ir dviejų skirtingų gitaros pasaulių atstovai, vienas kitą papildantys ir išpildantys sukūrė puikų reginį, po kurio jau su vis augančiu nekantrumu visi laukė scenoje pasirodant vakaro kulminacijos. Pertraukos metu buvo galima labiau pasidaryti į susirinkusiuosius, o taip pat jų pasiklausyti. Buvo miela matyt vyresnius asmenis, su galimai dar originaliomis „Led Zeppelin“ maikėmis ir ko gero kelias dešimtis skaičiuojančiomis džinsinėmis liemenėmis. Jų būta tiek daug, kad vienas kitas publikoje išnyrantis jaunesniais nei 30 metų asmuo ar koks gotas atrodė it baltos varnos, ar tiksliau juodos varnos baltų varnų tarpe. „Gerai, kad išgėriau kavos, ale tai seniai miegočiau“, – pasigirsta už manęs komentaras artėjant 21 val., kai salėje užgeso šviesos ir pasirodė „Saving Grace“ su Robert Plant priešakyje. Nepaisant to, kad Robert Plant jau trečiąjį kartą svečiavosi Lietuvoje (kai kurie publikoje mena jo patį pirmą 2005 metų pasirodymą Vilniuje, kaip kad teigia tuo metu jis buvo dar pačiame jėgų žydėjime, t. y. 57-erių, kaip kad galimai gegužės 23 d. išsakytos remarkos autorius), tačiau aš pirmą kartą mačiau jį gyvai. Neišpasakytas jausmas, turint galvoje, kad esu muzikos istorikė, pamatyti kažką iš to laikotarpio, kuriuo ypatingai domiesi ir tyrinėji yra kažkas nuostabaus. Aplanko didžiulis dėkingumo jausmas, kad yra galimybė tai išvysti gyvai, o ne tik knygų pavidalu. Aišku tas didžiulis susižavėjimas „Led Zeppelin“ vėliau šiek tiek trukdo mėgautis pasirodymu, nes užtenka Plant‘ui prabilti ir kiekvienoje išsakytoje frazėje išgirsti kažką iš grupės repertuaro. Kalbant apie „Saving Grace“ buvo įdomus pasirodymas. Nedažnai tokio pobūdžio grupės atvyksta į Lietuvą. Savotiška „muzikos istorijos bomba“: girdi kone indėnišką skambesį, taip pat ankstyvojo ritmenbliuzo elementus, amerikietiškojo country ir savaime suprantama folk muzikos ingredientus, už kuriuos reikia būti dėkingiems Neil Young. Paliko įspūdį ir instrumentalistai. Kiekvienas savoje stichijoje, kiekvienas atskirtai traukiantis dėmesį, o kartu taip harmoningai derantys, kad leido mėgautis su lig kiekvienu atliekamu kūriniu. Nors ir Robert Plant scenoje pasirodė su vokaliste Suzi Dian ir kaip pats sakė, kad nepavyksta jam taip gerai dainuoti, kaip kad norėtųsi, tačiau vis tiek dar puikiai girdisi jo platus balso diapazonas. Belieka palinkėti Robert Plant sėkmingai įveikti tą „dviejų kirvukų“ iššūkį ir sugrįžti į Lietuvą su naujais kūrybos vaisiais. Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian, fotografavo Vytenis Jurevičius