RENGINIO RECENZIJA | Po 11 metų pertraukos „Rammstein“ ir vėl sudrebino Vilnių (+ foto galerija)

Ko gero didžioji dalis tėvynainių rytą po „Rammstein“ koncerto pabudę socialiniuose tinkluose pas kas antrą iš draugų matė vaizdus iš koncerto. Daug ugnies, daug šviesų, daug garso ir dar daugiau įspūdžių. Gali būti didžiausias šių industrinio metalo atstovų gerbėjas ar ne itin, bet kažką pasisakyti apie juos tikrai turėsi. Tad apie viską nuo pradžių. Nuoširdžiai pavydžiu žmonėms, kurie pirmą kartą mato „Rammstein“ koncertą. Jų pasakojimai spindinčiomis akimis labai įkvepia, toks jausmas, lyg aplink matytum mažus vaikus, ką tik atbėgusius iš lauko ir tėvams dar atgaunant kvapą pasakojančius ką neseniai matė. O svarbiausia, primena ir pačios pirmą kartą. Kai po koncerto savaitę leidi visus „Rammstein“ albumus iš eilės vis sau pasižadant mokytis vokiečių kalbos, tam kad galėtum taisyklingai dainuoti, o taip pat gūgliniesi liepsnosvaidžių kainas (Lietuvoje, deja, jie nėra legalūs, o kainos jei nori tokio, kaip Tillo prasideda nuo keliasdešimties tūkstančių dolerių) ir kam kas tik domisi pasakoji kaip Tillas kepė savo klavišininką puode, čirškino demoną kūdykį vežimuke, jodinėjo ant didelio penio, leisdamas putas ar kaip grupės nariai plaukė gerbėjų jūra su pripučiamomis valtimis. Gegužės 22-osios koncertas taip pat buvo pilnas įspūdžių. Minios gerbėjų, tiek iš Lietuvos, tiek ir užsienio. Pastaruosius buvo galima sutikti dar „Gatvės muzikos dienos“ metu: italai, škotai, lenkai, estai, baltarusiai, netgi ir vokiečiai visi laukė „Rammstein“ 2023 europinio turo pradžios, kurio startu tapo Vilniaus Vingio parkas. Pati „Gatvės muzikos metu“ sutikau pora vokiečių, kurie pasidalino, kad atvyko į Vilnių, nes į Vokietijoje vyksiančius koncertus bilietai buvo staigiai išpirkti, tad nusprendė rinktis kitą turo stotelę, kartu su galimybe patyrinėti patį miestą. Apie koncertą buvo daug kalbėta ir rašyta dar likus nemažai laiko iki jo pradžios. Pasiruošimo darbai, aptvertas Vingio parkas, repeticijos, kai kurių gyventojų skundai dėl triukšmo. Ech... nieko naujo. Vargu ar pavyktų atkapstyti bent vieną didesnį koncertą, kuris niekam nebūtų užkliuvęs. Tai „Iron Maiden“ plakatas papiktina mamytes dėl neva vaikams keliamo siaubo (įdomu ką sakytų matydamos deginamą demono leliuką?), tai lenkų tamsieji dvasininkai „Batushka“ užkliūna dėl neva satanizmo skatinimo, tai „Devilstone“ metu išsigandusios vištos nededa kiaušinių. Tas pats per tą patį. Geriau matyti teigiamus dalykus. „Rammstein“ koncertas atnešė ir daug naudų. Kokių? Daug trumpalaikio darbo pozicijų, tad galimybė užsidirbti, 10 tūkst. turistų, tad Vilniaus kavinės, barai, viešbučiai išgyveno aukso amžių, prailgintas Vilniaus transporto laikas, tad nereikėjo valandomis laukti taksistų su nesveikai užkeltomis kainomis ar kovoti dėl paskutinio paspirtuko. Tad kaip patiko koncertas? Esu didelė „Rammstein“ gerbėja, tad jų nauji albumai, vaizdo įrašai ir koncertai visada labai pradžiugina. Ko gero jie viena iš nedaugelio grupių, kurių visus albumus esu tiek kartų prasukus, kad tai nuolat atsispindi metiniuose „Spotify“ wrappuose. Asmeniškai labai patinka, kad koncertuose grupė nedaugžodžiauja, nesimėto banaliomis daugelio muzikantų mėgstamomis frazėmis, kaip kad: „jūs buvote pati nuostabiausia publika“, „mes jus mylime“ ir bla bla bla. Jų pasirodymas kalba pats už save, nuo vokiškojo industrinio metalo skambesio, Tillo žemo balso ir grėsmingos išraiškos, iki vaizdo efektų bei ugnies šou. Kaip tai gali nepatikti? Toks jausmas lyg gauni ne tik koncertą, bet ir vizualinio meno parodą, magijos ir pirotechnikos šou. Kadangi nemažai scenoje matytų triukų jau buvo žinomi apie juos nesiplėsiu, tačiau labai patiko „Deutschland“ dainos remiksinė versija. Richardas Kruspe už DJ pultu atrodė kaip Elvio Presley ir Jovani mišinys, o ta dūmų jūra sukūrė iliuziją tarsi būtum atsidūręs ne metalo koncerte, bet „Pudroje“ (neteko šiame festivalyje būtų, bet kažkaip įsivaizduoju, kad taip atrodytų). Taip pat labai patiko kaip grupės nariais šiltai bendravo su apšildžiusiomis pianistėmis, su kuriomis atliko „Engel“ versiją. Buvo linksma klausytis kaip šalimais stovintys gerbėjai mėgino atspėti kas bus toliau, pagal tai, kaip spėliojo buvo galima numatyti pirmą kartą lankosi ar jau ne. „va dabar buvo paskutinė daina, jau tikrai tikrai“, – užtikrina vienas klausytojas savo antrąją pusę pasibaigus „Pussy“ dainos akordams, tuo tarpu stebiu, kaip fotografų minia užkopia fotografuoti dar tik būsiančių paskutinių trijų dainų, laukdama ką toliau komentuos klausytojai. „Nu gerai, pasiduodu, ko gero jie nebaigs koncertuoti“. Deja, bet baigė pasibaigus trims paskutinėms dainoms ir su trenksmu palikusius susirinkusiuosius koncertas baigėsi. Tiesa, norisi truputį ir pasiskųsti. Kažkaip, kai dar prieš pat koncertą sulauki oficialaus paraginimo iš grupės susikišti telefonus į kišenes, norėtųsi, kad dauguma tuo vadovautųsi, tačiau kai prieš akis ne sceną matai, o šimtus ekranų, kurie nenusileidžia viso pasirodymo metu, kyla klausimas: ar žiūrovai yra tam, kad mėgautųsi renginiu ar tam, kad socialiniuose tinkluose galėtų apie tai pasigirti? Kelios nuotraukos ar vienas kitas vaizdo įrašas nėra blogai, bet kai matai atvejus, kad realiai visas pasirodymas yra kone tiesiogiai transliuojamas kyla liūdesys, kad žmonės nemoka mėgautis reginiu. Kažkaip pirmą koncerto dieną vaikščiojau su mintimi, kad iš visų koncertų, kuriuos esu mačiusi, ko gero nei viena grupė nepadaro tokio efektingo šou kaip „Rammstein“. Belieka tikėtis, kad neprireiks laukti kitų vienuolikos metų, kada vėl bus galima išvysti „Rammstein“ Lietuvoje. Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian, fotografavo Vytenis Jurevičius