RENGINIO RECENZIJA | Metalinis maratonas su „Pressure Points“, „Denigrate“, „Omnium Gatherum“ ir „Fleshgod Apocalypse“ (+ foto galerija)

Penktadienio vakaras ir tradicinis maršrutas namai – koncerto vieta. Pirmosios stotelės geriau neįgarsinti, tačiau galutinė vieta aiški – „Pramogų banke“ esanti „Vakario“ salė, kuri yra vienas iš lietuviškojo muzikinio pasaulio stebuklų. Jei vieną penktadienį praeidamas pro vietą gali matyti vakarinėmis suknelėmis pasidabinusias damas ir dekoratyvius džentelmenus, tai kitą – širdžiai kur kas mielesnę ir artimesnę metalistų ir blackerių minią. Pastaroji spalio 28-osios vakarą laukė „Pressure Points“, „Denigrate“, „Omnium Gatherum“ ir „Fleshgod Apocalypse“ grupių pasirodymo. Verta prisiminti, kad jei eini į koncertą, nu netingėk sekti joupdate‘ų, kad nepraleistum to, ko geriau nepraleisti. Šventai įsitikinus, kad koncerto pradžia vienokia, o jau vietoje sužinojus, kad visgi kitokia, tenka pykti ir svarbiausia ant nieko kito, tik ant savęs. Kaip sakant, durną ir bažnyčioj muša, o ilgesnis pastovėjimas, vėliau atsilieps sporto ilgai nemačiusiam kūnui. Na, bet apie viską nuosekliai. Kol scenoje laukiami pirmieji suomių metalistai, buvo galima stebėti po truputį scenos prieangyje besisukiojančius asmenis. Tradicinis vaizdas, ilgi plaukai, odinės striukės, rankos sukištos į kišenes ir nedrąsūs žvilgsniai į šalimais stovinčius draugus, atrodančius ir besielgiančius panašiai. Tiek vienas, tiek kitas retsykiais it koks eržilas pakrato karčius, ir kojomis „papurena žemę“, kuri nuo švieselių lūžių, primena žvaigždėtą dangų. Po truputį vis pilnėjant gerbėjų gretoms, scenoje išdygsta, pirmoji vakaro grupė „Pressure Points – futuristinis klepas ir daug dramatizmo. „Labas vakaras, Lietuva! Pas jus lankomės jau ne pirmą kartą, nors man čia pirmasis kartas“, – pasisveikina vokalistas, primindamas grupės santykį su Lietuva. Programoje vos kelios dainos, tačiau jų ilgis kažkaip išvalo iš galvos šį faktą ir leidžia normaliai pasimėgauti suomių pasirodymu bei susipažinti su naujausia jų kūryba, kadangi buvo pristatytas vos prieš pora savaičių išleistas kūrinys „Collateral“. Ją pristatydama, grupė taip pat paragino atkeliauti gerbėjus prie mercho ir pasikalbėti, patikinę, kad šie esą „very cool guys“ . Antrieji scenoje pasirodė kita suomių grupė – „Denigrate“. „Jei jaučiate poreikį triukšmauti, mes norime jį dar labiau paskatinti“, – patikina vikingų vaikaitis, čia pat nušokdamas nuo scenos ir pasihaifaivinęs su scenos prieangyje įsikūrusiais gerbėjais. „Nu čia tokia maloni staigmena. Tikrai nustebino“, – pasibaigus antrųjų suomių pasirodymui šalimais išgirsti frazė, su kuria negaliu nesutikti. Kiek vėliau ir su šia „malonia staigmena“ buvo galima susipažinti artimiau. Stebint vokalisto bendravimą prie mercho su gerbėjais net šypseną spaudė jo nenustygimas vietoje. Sunkiosios muzikos mylėtojų gretos vis labiau augo su lig kiekvienos grupės pasirodymu, o ties trečiaisiais – kojos ne vienam priminė apie save, kad tai ne vienos grupės sprintas, o visas maratonas ar bent jau pusmaratonis, tad belaukiant „Omnium Gatherum“ kojas vis labiau įsiskaudena, bet tai nueina į antrą planą pamačiusi scenoje vienodomis liemenėmis ir grupės atributika pasipuošusius suomius. Kai pirmąjį kartą išgirdau vokalistą vartojant grupės trumpinį „OG“, pasidžiaugiau, kad nors ne OG Version (lėkštas bajeris), stiprus, labai lauktas pasirodymas, na bent jau šių eilučių autorės. Tiesa, pasirodymą stebėti kiek apsunkino retsykiais per stipriai spiginančios į akis šviesos, perfrazuojant, o veikiau padarkant lotyniškąją terminiją, vieną akimirką tu matai, kitą „vale to visio“. Norite išgirsti daugiau? Čia iš 2008 m. Kai buvome jauni ir gražūs, dabar tik gražūs“, – mesteli grupės frontmenas užkurdamas dar vieną nostalgija paremtą likusio pasirodymo atkarpą. Stebint gitaristus ir jų įtūpstus nori nenori suima pavydas, čia kai nugara it priekaištas, kad apleidai plaukimą tau primena, kad nebe niolika, o scenoje vis dar gražūs, nors jau ne jaunuoliai geriau lankstosi, nei dauguma niolikinių. Net ir vokalistas tam tikrus akrobatinius triukus demonstravo. Galimai sekdamas prieš tai buvusios grupės lyderio pavyzdžiu, skėlė „žaibus“ nuo scenos, kurios atstumas nuo jos viršaus iki žiūrovų išties įspūdingas. Kas nors kartą yra buvę šioje salėje, žino, kad praslydęs „žaibas“ gali baigtis gipse ir tai tik geriausiu atveju. Nulipus pastariesiems nuo scenos, tuo suomių metalinė invazija pasibaigia, jų vietą perimt ruošiasi „Fleshgod Apocalypse“, na, o tuo tarpu, svaičiojimai apie skaudančias strėnas, nuvargusias kojas įgauna realų motyvą. Skambant klasikinei muzikai buvo galima matyti daug gerbėjų sutūpusių ten, kur ir stovėjo, kitus – remiančius kolonas ir pralošiančius lažybas dėl kitų artėjančių koncertų, o taip pat sekti kaip jau „įkaitę“ gerbėjai diriguoja ore, su nematoma batuta, nematomam simfoniniam orkestrui, vis sušunkant kaip tai nuostabu. Ši idilė truko neilgai. Netrukus ją pakeitė paskutines jėgas atiduosiantis ketvirtasis vakaro pasirodymas. Nemeluosiu, nėra tekę matyti gyvai „Fleshgod Apocalypse“, nei apie juos domėtis, todėl stebėjau jų pasirodymą nežinodama ko laukti. Scenoje pasirodę metaliniai vampyrai, su žvakėmis, senų lovų baldakimus primenančius mikrofonų stovus ir herbu ant jų, realiu pianinu ir dar mirties šmėkla su „Imperial Triumphant“ karūna ant galvos išties privertė išsižioti. Stebint jų pasirodymą vis neapleido rugsėjo 4-ąją buvusio „Batushkos“ koncerto prisiminimas. Jei jame būtų remtasi Stanislavskio metodu ir tas karstas, kuris tą kart taip ir neatsivėrė būtų atsivėręs, tai jis būtų buvęs portalu sujungusiu „Batushkos“ ir „Fleshgod Apocalypse“ koncertus. „Po dviejų metų praleistų pandemijos kalėjime, šiandien mes švenčiame gyvenimą ir laisvę“, – prasitaria FA frontmenas dalinai keldamas šypseną, kai numirėlis sako, kad švenčia gyvenimą ir laisvę, na bet Helovinas ant nosies, tad visko gali būti. Kai turi lakią vaizduotę, ji kartais pernelyg įtraukia, ypač, kai rimtai įsivaizduoji, jog esi atsidūręs vampyrų metalo koncerte, vykstančiame kažkokioje senoje pilyje ir kai matai, kai vienas iš vampyrų scenoje išsitraukia savo telefoną ir ima filmuoti – atrodo keistai (nesvarbu, kad gitaros ir visa kita elektroninė technika ir taip veikia visu pajėgumu šalia), tad kažkuria prasme supranti visus pasipiktinusius GOT ar HOD fanus, kai jų mylimi herojai labai užmiršta kuriame amžiuje vaizduojami. Buvo įdomu stebėti būgnininko solo ir jo „įrodinėjimą“ publikai, kad gali dar greičiau. Tik dar kartą įsitikinti kiek daug galima pasiekti disciplinuotai praktikuojantis. „Pirmą kartą lankomės Vilniuje. Na gi, Lietuvai, mes esame italai, mums reikia aistros“, – prasitaria FA, toliau judindama kiek prigesusią publiką. Taip po bemaž šešių valandų veiksmo buvo galima sugrįžti į besibaigiančio spalio realybę, pilniems įspūdžių po maloniai išvarginusio 4 metalo grupių koncerto. Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian, fotografavo Varnalėša