RENGINIO RECENZIJA | Metaliniai kardeliai ir sezono atidarymas su „TakaLaiton“, „The Noctambulant“, „Thy Disease“, „Hate“ ir „Vader“

Štai ir ji rugsėjo pirma, skuba vaikai į mokyklėles, mokyklas. Tuo tarpu suaugusieji ar moksleiviai, turintys gerą išlavintą skonį metalo muzikai skuba į sunkiosios scenos koncertinio sezono startą, kuris prasidėjo „Kablyje“ su „TakaLaiton“, „The Noctambulant“, „Thy Disease“, „Hate“ ir „Vader“. Daugumai rudens pradžia būna liūdna, nes reikia atsisveikinti su vasara, tačiau, ne šių eilučių autorei. Ruduo reiškia ne tik normalią temperatūrą, kai nereikia galvoti vis daugiau būdų kaip neištirpti, ne tik mielą apniukusį dangų ir lietų, kurio metu gali džiaugtis vaikštinėjant apytuštėmis gatvėmis, bet ir grįžusius į uždaras patalpas koncertus. Ypač sunkiosios muzikos. Rugsėjo 1-osios vakaras priminė, kaip gera į visa tai sugrįžti. Na bet apie viską detaliau. Nori nenori, rugsėjo 1-oji visada siejasi su naujais mokslo metais ir nesvarbu ar tu pats mokaisi, ar jau nebe, tačiau uniformuoti moksleiviai su kardeliais rankose primena mokyklą. Pastarosios įvaizdis išsilaikė ir „Kablyje“. Belaukiant suomių thrasherių koncerto pradžios buvo galima pajusti mokyklos dvasią, kai po vasaros atostogų, visi uniformuoti klasiokai sugrįžta į pamokas. Tik pastarieji „klasiokai“, išsiskiria didesne odinių drabužių koncentracija garderobe ir dar didesniu metalinių grandinių, antsiuvų kiekiu bei dalinasi įspūdžiais, apie tai kaip praleido vasarą. Vieni buvo žaibuose, kiti – „Devilstone“, treti „Mėnuo Juodaragis“ ar kažkur į užsienį išlėkę. Na, o nugludus įspūdžiams, buvo galima pradėti „pamokas“, kurių rugsėjo 1-osios tvarkaraštyje buvo penkios. Pirmąją pamoką came with the bang pradėjo grupė „TakaLaiton“ iš labai šaltos šiaurinės Suomijos. Verta pastebėti, kad visi juokeliai apie tai, kaip šaltą orą vertina skandinavai, šįsyk labai tiko, nes nepaisant to, kad lauke vos +14 ir išties jau nebe šilta, jie pasirodė beveik nuogi scenoje. Vokalisto trumpi šortai paslėpti už gitaros, kūrė efektą, tarsi jis išvis būtų buvęs nuogas. „Labas, Lietuva. Mes pirmą kartą pas jus“, pasisveikina energingieji thrasheriai, iškart pasiteiraudami, kuris baras būtų geriausias, tačiau nesulaukę atsakymo prideda, „spėju, kad šis, nes visi tokie tylūs“. Ir išties nepaisant labai energingo suomių pasirodymo, su daug garso (per vasarą jau net atpratus buvau nuo tokio didelio garso) ir šviesomis, primenančiomis internete randamas burbulų šaudykles, kurias kiekvienas doras ofiso planktonas nors kartą per dieną išbando, išjudinti susirinkusiųjų moshui taip ir nepavyko. Nepaisant to, neatrodė, kad „TakaLaiton“ būtų nusivylę. Stebint jų pasirodymą, buvo galima pasidžiaugti energingai sukamais „plaukų malūnėliais“ (retkarčiais pasvarstant, kas būtų, jei jie susipintų?), o klausant „Do or Die“ atrodė, kad gitaristai vis užsitaisinėja gitaras it ginklus, tarsi ruoštųsi visus, kurie „Don‘t“ šaudyti. Laimei, to neįvyko. Pasibaigus šiai pamokai, „mokytojai“ iš Skandinavijos atsisveikino su savo „mokiniais“ ir nulipdami nuo scenos paskelbė pertrauką. Pirmoji pertrauka tarp grupių taip pat atgaivino mokyklinių pertraukų vaibą. Kol vieni išbėgo prie mokyklos rūkyti, kiti į bariuką ko nors užsipirkti, tik skirtingai nei mokykloje vietoje riestainio už 30 centų ir arbatos, už dar 8 centus, buvo pildomi bokalai ir taip aišku kuo, na, o uolieji moksliukai, kaip jiems ir pridera laukė prie „klasės“, atsirėmę į tvorelę, kad tik kas nors kitas neužlįstų. Taip beklaidžiojant atminties labirintuose ir bestebint klausytojus, scenoje išsirikiavo antroji vakaro grupė „The Noctambulant“ iš JAV. Išties įdomi grupė ir ne vien savo įvaizdžiu (rabinai perėję į tamsiąją pusę, su amerikietiškuoju Virgiu Stakėnu priešakyje), bet ir muzikos stiliaus prasme black metal meets southern gothic, toks juodasis country metalas. Ir vėlgi, temperatūros juokeliai ir čia tinka. Jei šiauriečiams prie +14 už lango norisi vaikščioti praktiškai nuogiems, tai iš karštosios Floridos atvykusieji amerikiečiai atrodė, kad ne į Lietuvą būtų ruošęsi, o Šiaurės ašigalį. Grupės „The Noctambulant“ stebėti susirinko jau šiek tiek didesnis skaičius žiūrovų (na taip, kam nepasitaikydavo mokyklos laikais netyčia, bet dažniausiai tyčia pramigti pirmųjų pamokų?) iš toli stebint atrodydavo, kad amerikiečiai groja ugnikalnio krateryje, buvo gerai sužaista su raudona šviesa ir dūmais. Įdomus atradimas, vertas pasidomėti labiau. Atsisveikinę su lietuvaičiais, amerikiečiai perdavę estafetę trims iš eilės grosiančioms lenkų grupėms. Lenkų sunkiosios muzikos scena išties uždominavo tą vakarą. Trečiąją „pamoką“ pravedė industrinio mirties metalo atstovai iš Krokuvos, grupė „Thy Disease“. Stebint jų pasirodymą, negalėjau atplėšti akių nuo vokalisto, nes jis be proto priminė Smygolą iš „Žiedų valdovo“, tik dar drūčiai iki visagalio žiedo jam daromos įtakos. Na ir jis išties priminė mokytoją, palinkusį prie mokinių ir labai aistringai bandantį išaiškinti pamokos medžiagą su savo stipriu graulu. Gaila, kad kiti grupės nariai nebuvo tokie entuziastingi, kaip vokalistas, tad kažkiek suvienodėjo visas pasirodymas, kuris galiausiai išvis pabodo. Perfrazuojant grupės „Pain“ dainą, „there was a party, but only in vocalist head“. Nepaisant to, jiems pirmiesiems pavyko užsukti moshą. Arba tiek labai patiko publikai, arba po dviejų valandų alus pradėjo veikti. Ketvirtieji scenoje pasirodė ekstremalaus juodojo metalo veteranai – „Hate“, drebinantys šią žemelę jau daugiau kaip tris dešimtmečius. Jų pasirodymą prilyginti būtų galima teatro pamokai, tik su visa derama pagarba, skirtingai nei teatro pamokoms mokykloje, į šią „pamoką“ gausiai sugužėjo „mokinių“. Scenoje iškilus dviem aukurams iš kaukolių ir plevenančioms liepsnoms, išties atrodė, kad esi atsidūręs kažkokiose brutaliose apeigose, kuriose papildai kaukolių aukurą savąja. Vėliau tarp aukurų kilęs dūmų debesis su žaibais priminė portalą į anapusinį pasaulį, tarsi pats belzebubas turėtų pro jį pralįsti. Vienareikšmiškai puikus pasirodymas, išjudinęs net stovėjusius pačiame gale. Daug headbanginimo šiapus ir anapus scenos ir išties gali suprasti, kad stebi gerą grupę, kai ne tik priekyje moshas, bet ir gale stovintys video operatoriai groja oro gitaromis. Pasibaigus prieš paskutinei pamokai, liko paskutinioji – death/thrash metal „Vader“, kurių prisireikė nemažai luktelti. Na, bet su audra, debesimis ir dūmais pradėjo savo pamoką jau labai įsišėlusiems mokiniams. Įsijautimo laipsnį buvo galima nustatyti jau pačioje pradžioje, kai vietoje mosho prasidėjo snukdaužis tarp dviejų bičų, kurie ryškiai kažko nepasidalino. „Labas vakaras, Lietuva“, – puikia tartimi pasisveikina grupės lyderis, užvesdamas susirinkusiuosius puikiai metalo dozei. Tenka pripažinti, kad nevisą „Vader“ pasirodymą išklausiau, teko šiek tiek anksčiau pabėgti, tačiau buvo labai smagu sutikti visus iš po vasaros atostogų sugrįžusius „klasiokus“ ir pasidžiaugti visomis rugsėjo 1-osios „pamokomis“ „Kablyje“. Jos buvo išties puikios, būtų smagu tokią tradiciją tęsti, kiekvieną rugsėjo pirmąją žymėti su metalo grupėmis. „Trauk, sesut, odinį rūbą, šiandien rinksimės į krūvą“ (nebaisiai rimuojasi, bet nors pabandžiau). Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian, fotografavo Milda Prušinskaitė