RENGINIO RECENZIJA | Istorinis nostalgiškojo Nick Cave debiutas Lietuvoje

„Neseniai buvau išsilaikiusiu teises ir važiavau dėl jo į Rygą“, „Primena jaunystę, išvaizdus, vyresnis vyras su lyriškomis dainomis, kaip gali nepatikti?“, „ Bet jis ne tik senas geras dainas turi, jo kiekvieno gyvenimo etapo kūryba yra įkvepianti“, „Jis atitinka mano liūdesio lygį“, – tai tik kelios replikos iš Nick Cave gerbėjų, rugpjūčio 16-osios pavakare traukiančių Vingio parko kryptimi ir pasidalinusių savo impresijomis – ką bene lyriškiausias australų dainius reiškia jų gyvenime. Nick Cave – žmogus, kurio vardas kalba pats už save. Beveik penkios dešimtys scenoje, dainos, kurias žino visas pasaulis. Gerbėjų amplitudė tokia plati, kad jo koncerte gali sutikti bet ką, nuo pop/elektronikos mėgėjo iki „užkietėjusio“ juodmetalisto, o grupė „Nick Cave and the Bad Seeds“ pažįstama gal net labiau nei daržininkams sėklos. Tačiau didžiausias pasiekimas – begalinė gerbėjų meilė, kuria buvo galima įsitikinti istorinį antradienio vakarą. Nepaisant dar dienos metu praneštos preliminarios pasirodymo pradžios, gerbėjai rinkosi iš anksčiau, ypač ištikimiausi, kurie užsiėmė geriausias vietas prie pat tvorelės, kad tik galėtų prisiliesti prie savo dievuko. Kiti užsiėmė eiles prie mercho, pasipildydami koncertinį garderobą. „Sena meilė nerūdija“, – prasitaria viena jauna mama, kuri pirmą kartą savo dešimties mėnesių vaiką ilgesniam laiko tarpui paliko tėčio globai, kad galėtų pamatyti mylimiausią atlikėją. Tokių mamų būta ir daugiau. Ir ne tik jų. Nemažai būta ir tokių, kurie sunkiai prisiminė paskutinį aplankytą koncertą, tačiau šio jokiu būdu negalėjo praleisti. Vargiai būtų pavykę jį praleisti, ypač, kai taip aktyviai jis buvo reklamuojamas. Ko gero ne tiek daug muzikantų, koncertavusių Lietuvoje galėtų pasigirti tokiais epitetais, kurių sulaukė Nick Cave koncertas pastarosiomis savaitėmis: „Tavo gyvenimo koncertas“, „Svarbiausias mūsų karjeros koncertas“, „Istorinis koncertas“, – agentūra „8 Days A Week” išties pasistengė. Jei jie būtų žvejai, Nick Cave galėtų būti prilyginamas pačiam „Mobiui Dikui“. Puikus laimikis ir įkvepiantys pavyzdys, kaip kryptingai dirbant, stengiantis, nieko nėra nepasiekiamo. Besisukiojant tarp daugybės pažįstamų veidų, išgirstu ir latviškai diskutuojant, smagu, kad ir dalis broliukų atvyko pasiklausyti šio muzikanto, kita dalis galimai tą darys rugpjūčio 18-ąją d., Estijoje. Žmonių konsistencijai Vingio parke didėjant, po truputį kyla ir sėdėjusieji, kad geriau matytųsi, tai, kas dėsis scenoje. Ilgai nereikėjo laukti. Scenoje išnyra „Bad Seeds“ nariai, o jiems iš paskos laukiamiausias to vakaro asmuo – Nick Cave „Sveiki, ar pasiruošėte meilei?“. Nereikėjo klausti, atsakymas buvo akivaizdus. Iškilusios publikos rankos, bandančios prisiliesti prie Nick Cave, kuris scenoje davėsi it mažametis vaikas su dėmesio deficitu, sunkiai išbūdamas vienoje vietoje. Tai jis dainuoja, smalsiai kišdamas delną į gerbėjų rankų jūrą (gal užaugus Australijoje ir žinant, kad nėra saugu kišti rankas į vandens telkinius, vis tiek išlieka noras tą daryti suaugus?), dalina autografus, fotografuoja gerbėjus, tai meta mikrofoną į šoną ir sėdasi prie pianino. Teatrališka ir efektinga. Vis atrodydavo, kad scena panaši į bažnyčios altorių, o susirinkusieji it uolūs tikintieji, šlovinantys Nick Cave labiau nei kokį šventąjį, kuris retsykiais žingsniuodavo „vandeniu“, publikai ant pečių. „Ar mylite mane?“, – publika entuziastingai patikina, kad taip, – „man jūsų reikia“, - originaliai pristatoma daina „I Need You“, kurios metu vis atrodė, kad atlikėjas atsidūręs kitoje dimensijoje, tačiau su kiekvienu iš klausytojų susijungęs tiesioginiu ryšiu. Kartkartėmis net pasimiršdavo, kad aplinkui yra kitų žmonių, atrodydavo, kad viskas skiriama tik tau. Vakaro metu skambėjo ir daug kitų gerai žinomų kūrinių, tokių, kaip: „Red Right Hand“, „Bright Horses“, „Jubilee Street“, „ Tupelo“ (dedikuota Elviui Presley, kurio tą vakarą buvo 45-osios mirties metinės), „Into My Arms“, „O Children“ (jos klausantis visi Hario Poterio gerbėjai liejo ašaras, prisimindami Hario ir Hermionos šokį skambant šiai dainai), „There She Goes, My Beautiful World“, „Carnage“, „Rings of Saturn“, „The Weeping Song“ ir daugybė kitų, atliktų per bemaž pustrečios valandos. „ Blemba kaip jis pavarė, mane visą išnešė, kad tik neapalpčiau“, – šalimais pasigirsta vieno iš žiūrovų komentaras, su papildomu patikinimu, kad neketina alpti. Kaip ir logiška, kad visų susirinkusiųjų akys labiausiai krypo Nick Cave kryptimi, tačiau atskirai norisi išskirti multiinstrumentalistą Warren Ellis – you gotta love that man ir ne tik už tai, kad puikiai įvaldęs smuiką, gitarą, bosinę gitarą, pianiną ir kitus instrumentus, bet ir jo ekspresiją, kurią perteikia ne tik instrumentais, bet ir visu kūnu. Stebint jo smuiko solo partijas, prieš akis iškilo „LT United“ pasirodymas 2006 m. „Eurovizijoje“. Tik šįsyk atrodė, kad Eimantas Belickas būtų „apsėstas“ Arnoldo Lukošiaus. „Dėkui jums labai, jūs nuostabūs, Lietuvos žmonės“, – padėkoja susirinkusiems Nick Cave ir atsisveikina, tiesa, su dviem encore pasirodymais, kad maža tikrai nepasirodytų. Muzikantų scenoje netrūko, tačiau nei vienas iš jų niekaip nebuvo užgožtas. Labai smagu buvo matyti ne tik „Bad Seeds“ narius, bet ir kartu keliaujantį pritariamųjų vokalistų trio, kurie buvo it vyšnaitė ant torto tik dar labiau „paskaninusi“ visą šou. „He's a god, he's a man, he's a ghost, he's a guru“, – šiomis „Red Right Hand“ dainos eilutėmis norisi užbaigti. Nebūtina būti užkietėjusiu Nick Cave gerbėju, kad galėtum įvertinti jo talentą ir reikšmingumą. Pasibaigus australo pasirodymui, net dangus to gerumo neišlaikė ir iš laimės „apsiverkė“, gerai, kad to nedarė pasirodymo metu. Tad susirinkusieji galėjo ramiai sau grįžti namo, mintyse niūniuodami neseniai girdėtas melodijas atsigaivindami trumpa vasariška liūtimi. Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian, fotografavo Mantas Daleckis