Post punkinis spalio 17-osios vakaras. Nepaisant to, kad jau beveik mėnuo, kaip kalendorinis ruduo Lietuvoje viešpatauja, šilti orai vis dar pankiškai bando „eiti prieš sistemą“ . Tad vieniems besimėgaujant pasivaikščiojimais sostinės gatvėmis, melomanai savo žvilgsnius kreipė ir žingsnius dėliojo „Kablio“ link. Pastarajame vakaro programą ruošė vokiečių ir lietuvių muzikantai: Nicki Fehr, „Egomašina“ su vakaro žvaigždėmis – „Lea Porcelain“. Tad apie viską detaliau.
Dar kartą pasimokius, kad net ir gyvenant XXI-ajame amžiuje, jei kišenėse niekas nežvanga, nors ir turime bekontaktes korteles, vis dar negali būti užtikrintas, kad tavo paltas ar striukė bus pakabinti rūbinėje. Ta proga, norime pasidžiaugti maloniais apsaugos darbuotojais, nukreipusiais tokius bėdžius, kaip šių eilučių autorė nemokų pakabų link.
Įsipatoginus, imame laukti muzikantų pasirodymų, kurių turėjo būti net trys.
Pirmasis apšildantysis Nicki Fehr išdygo priešais kone pustuštę salę. Už kolonų pasislėpusios publikos grupelės priminė zuikius miškuose nedrąsiai iškišančius galvas pasižiūrėti kas vyksta priekyje.
„Jus reikia prisikviesti arčiau, - prasitaria Nicki, - „gerai, kad turiu viliojimų būdų, kurie padės. Žinot kaip? Pirmieji priartėję gaus stebuklingus akinius. Turiu tris. Pasidalinkit.“
Po šio triuko ir kuklaus stebuklingų akinių skaičiaus sumažėjimo. Lyriškasis burtininkas, platėjančiomis kelnėmis truputėlį pagausina scenos prieangį naujais asmenimis.
„Neseniai išleidau savo pirmąjį albumą. Tiražas ribotas, tik 12 egzempliorių, kuriuos galite įsigyti šįvakar“, - pasidžiaugia šviežiaisiais kūrybos vaisiais Nicki ir vis pasitardamas su publika, kokių pobūdžio dainų pastaroji yra linkusi klausytis praturtina klausytojų vidų. Besiklausant N. Fehr norom nenorom vis iškildavo Jonas Narbutas a.k.a. „Kabloonak“ ir jo nemari frazė: „neliūdna, o melancholiška, nelinksma, o gražu!“, kuri tiko ir klausant Nicki.
„...Jei būčiau poetas, parašyčiau savo meilei laišką, kurį ji suprastų...“ Johnny Cashiškas pasirodymas, kuriam pasibaigus ir užpūtus taip simboliškai tamsoje švietusią žvakę, prie muzikanto pribėga mergina ir įteikia jam gėlę.
„Kaip mielai! Tai mano pirmoji gauta gėlė! Ačiū.“
Jei pirmasis apšildantysis pasirodymas buvo nukreiptas vidinio pasaulio metamorfozėms, tai antrasis – priminė, jog reikia ir pajudėti. Tad neilgai trukus, scenoje pasirodė nuotaikingieji egomašiniečiai. Solidžiam vakarui - solidus įvaizdis. Nusimetę kombinezonus, užsivilko švarkus ir užvedė susirinkusiuosius nekostiumuotam šėlsmui.
Neaišku kodėl, bet stebint trijulės pasirodymą, vienas „Egomašinos“ narys - Karolis Lamsargis nuolat „keitė veidus“, primindamas „ Faceless Man“ iš „Game of Thrones“. Iš serijos, kai tavo galvoje vyksta žaidimas „Į ką jis man panašus?“ ima ryškėti galimų atsakymų variantai. Viena akimirką, žiūrėk – jis vienas iš „ZZ Top“ narių, kitą – Dave Grohl, dar vėliau – Ryan Gosling arba Justinas Jarutis. Na, matyt nuovargis daro savo ir kaip Jaqen H'ghar sakė: „Girl should not ask“.
Kol narplioji „fundamentaliuosius visatos klausimus“, net nepastebi kaip scenoje įvyksta rokiruotės ir ilgaplaukis Antanas atsiduria prie būgnų.
„Fast Rider“, „Kas man pasakys?“, „Namai“, „Rieda“ ir kiti, jau spėję pasilikti atmintyje kūriniai, vakaro metu džiugino klausytojus, kartu praskaidrinantys nuotaiką kiekvienam iš jų.
„Dabar bus paskutinė daina ir užleisime sceną Lea Porcelain“, - informuoja „Egomašina“
Iš salės pasigirsta liūdnas: „Ne“.
Dviejų pirmų grupių apsikeitimas scenoje priminė „F 1“ boksus, tiek vienur, tiek kitur – „bolidų“ techninis aptarnavimas buvo labai greitas. Tiesa, grupei „Egomašina“ palikus sceną, vakaro žvaigždžių reikėjo palaukti. Matyt, davė laiko ankstesniųjų „patiekalų“ suvirškinimui. Tebevirškinant, žmonių gretos vis labiau ėmė tankėti, scenos prieangį tuo metu sudarė ne tik gausus fotografų būrys, bet ir „post punk“ berlyniečių dueto gerbėjų, kurių tikrai netrūko.
„Labas vakaras, Vilniau! Mes lankomės čia pirmą kartą. Jūsų miestas labai gražu. Atšvęskime tai!“ – pasisveikina „Lea Porcelain“.
Su lig pirmaisiais „Lea Porcelain“ dainų akordais publika paneriama į transą. Būsena – „tarp čia ir dabar“ pasikeičia į – „kitur ir neaišku kada“. Užsimerki ir pasiduodi melodijų tėkmei, kuri it upė ima nešti tave pasroviui. Užsimerkus imi matyti tolumoje blyksinčias šviesas, kurios tarsi bėga nuo tavęs, o tu lyg ir nori jas vytis, tačiau nežinai ar gali. Tiesa, greitai iš šios dilemos tave išvaduoja šalimais esantys kaimynai ir jų kūnų padėtis, apsprendžianti tavojo kūno judėjimo trajektoriją.
Taip bedancinant on my own ir vis dar užsimerkus, imi matyti dar daugiau švieselių. Tiesa, tai nieko antgamtiško, tiesiog, juo greitesnė daina, tuo daugiau lempų ima žybsėti.
„Ar galit apšviesti mūsų būgnininką? Jis gražus, tik jo nesimato“, - paprašo berlyniečiai, kurio būgnininko neapšvietus net ir prie pat scenos stovint – nepamatysi.
„Lea Porcelain“ koncerto metu netrūko veiksmo. Bekontempliuojant vidiniuose pasauliuose ar besimėgaujant širdį užplūdusiais jausmais, kuriuos atnešė girdima melodija, retsykiais net nebepastebi kaip grupės vokalistas, Markus Nikolaus, išsitiesia scenoje ar nužengia nuo jos į didžiąją jo gerbėjų masę, norėdamas priartėti prie klausytojų.
„Man didesnė šventė būti čia, nei mano gimtadienis. Tikrai. My birthday sucks“ – pasiguodžia Markus, čia pat skubėdamas publiką išjudinti ir pajudėti su „Gotta Run“ kūriniu.
Įsisiūbuoti įsisiūbavo ne tik publika, bet ir prie scenos kabėjusi garso kolonėlė, retsykiais įvarydama išgąstį po ja stovėjusiems asmenims.
„Na ar smagiai pabėgiojote?“. Tikrai taip. Jei su „Gotta Run“ bėgiojai kojomis, tai su tokiais kūriniais, kaip: „Love Is Not An Empire“, „I Am Ok“, „Bones“, „Warsaw Street“ ir kt. – skrajojai dvasiškai.
„We've promised you hard, we've promised you soft, we'll promise you not to get lost“ – atskrieji sentencija nuo scenos, kuri norom nenorom verčia susimąstyti. Susimąstyti ne tik apie tai, jog buvai ko gero geriausiame šių metų „Kablio“ koncerte, ne tik pasimokyti kaip galima sklandžiai užmaskuoti nedideles klaidas niekam to nepastebinti, bet ir pasigėrėti asmenimis, labai stipriai mylinčiais savo veiklą, kurios vaisiais galima džiaugtis jau antrą kartą šiais metais. Po šio koncerto tiesiog negali išeiti nepakylėtas. Belieka tikėtis, kad kažko panašaus sulauksime jau netrukus.
Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian, fotografavo Gintarė Grigėnaitė
.jpg)
