Baigiantis lapkričiui dar prieš didžiąją „ką man jam/jai ?“ padovanoti karštligę – vilniečius ir miesto svečius į „Siemens areną“ sukvietė Ignas Pocūnas a.k.a. „Daddy Was A Milkman“.
Šio žmogaus, ko gero, nėra reikalo pristatinėti. Vos prieš ketverius metus didžiojoje scenoje debiutavęs atlikėjas, jau yra pelnęs ne vieną prestižinį apdovanojimą ir įvertinimą, na, o jo anšlaginiai koncertai (tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje), bene geriausias įrodymas, kad šis bičas gerai varo.
Taigi, lapkričio 28-osios vakaras, „Siemens arenos“ link būreliais skubantys žmonės ir širdį vis labiau užpildantis malonus drebuliukas, viltingai nuteikiantis jaukiam vakarui.
Scenoje šiek tiek po aštuntos valandos, pasirodo „Daddy Was A Milkman“ su visa savo komanda. Sveiki atvykę į sapnų karalystę, mielieji „dreamer‘iai“, jūsų laukia bemaž dviejų valandų trukmės meditacinis transas su ne viena, o keliomis žvaigždėmis.
„Labas vakaras, Vilniau! Man sako, kad savo pasirodymu metu per daug kalbu, tad šįsyk pasistengsiu mažiau šnekėti“, – pasižada Ignas, tiesa, tolimesnio pasirodymo metu, karts nuo karto užmiršdavo šią proklamaciją.
Vakaro metu buvo galima sklęsti su tokiais kūriniais, kaip kad: „Seasons“, „Sleeping Alone“, „Bed, a Book & a Smoke“, „Mr. Nevermet“, „Breathe In“ ir t.t.
Nevalia pamiršta ir vakaro svečių: Justino Jaručio, „Ten Walls“ ir Renaro Kauperio, kurių pasirodymai drauge su „Daddy Was A Milman“ nepaliko abejingų.
Tas melodingas, širdį glostantis ir medumi ausis tepantis Igno balsas, persipinantis su Caleb Followill‘išku Justino Jaručio tembru, skambant „Sleepwalker“ kūriniui. Ar paslaptingas „Hidden“ bei „Ink“ skambesys, kuriamas drauge su „Ten Walls“
„Daug garso iš šviesų“, – ne tokia ir banali frazė, ypač, kai tai vyksta realiu laiku. Daug žmonių, daug šviesų, kurios sukuria tarsi pagreitinto laiko įvaizdį ir suteikia galimybę jį stebėti gyvai. Lyg ir dalyvauji, bet nors akimirkai nuleidi akis, pamatai, kaip atsiskyrei nuo minios, o ji jau kitame greičio lygmenyje, nuo tavęs nutolusi šviesmečiais.
Ilgos šviesos, it rankos, glostančios publikai veidus. Muzika po sunkių savaitės darbų tarsi guostų, kad va, savaitgalis jau čia pat, o šviesos tarsi muzikos rankos, glosto ir patikina, kad viskas tikrai bus gerai.
Plėtojant šio pojūčio temą, būtų galima teigti, kad daina „This is how I feel“ atsakė į klausimą, kaip jautėsi muzikos ir šviesų glostomi veidai. Na, o pati daina panardino į naują palaimos būseną, niekuo nenusileidžiančią ankstesniosioms. Melancholiškai lyriškas „Daddy Was A Milkman“ ir latvių grupės „Brainstom“ lyderio Renaro Kauperio duetas pakvietė klausytojus pakeliauti po palaimos kupiną muzikos visatą.
„Daddy Was A Milkman“ pasirodymas buvo tai, ko ir reikėjo ir darbo savaitės užbaigimo. Per dvi valandas buvo patirta daug: nuo pilnatvės kupinų akimirkų iki liūdnesnių prisiminimų. Akistata – šiapus ir anapus scenos. „Daddy Was A Milkman“ ir jo kūrybą mylintys klausytojai. Jų pačių tarpe interpretacijų būta pačių įvairiausių. Nuo mintyse paskendusių ir kontempliuojančių su savimi vienišių iki savuose meilės debesėliuose gyvenančių įsimylėjėlių. Buvo smagu matyti, kaip kiekvienas kūrinys juos veikė.
Renginyje lankėsi ir vertino Rūta Paitian
_2020-01-28.jpg)
