RENGINIO RECENZIJA | Čekiškas „Rock For People 2023“ turėtų atsidurti kiekvieno roko gerbėjo sąraše (+ foto galerija)

Praūžė didžiausias „Rock For People“ festivalis Čekijoje su beveik 10 000 daugiau žmonių nei įprasta. Keturios pilnos dienos roko ir įvairiausių jo atmainų nuo pietų iki nakties. Nuo po punk iki deathcore esu tikras, jog birželio 8-11 dienomis vykęs festivalis rado būdų prisikviesti sunkesnės muzikos gerbėjus. Tačiau apie viską nuo pradžių... Trečiadienį vakare kertame Lenkijos-Čekijos sieną ir už valandėles jau būname Hradec Kralove mieste. Čia viskas puikiai aišku ir greit randame visko ko reikia – ant rankų atitinkamos apyrankės, o daiktus tiesiog išsikrauname greta kempingo – didelius pliusas, mat nereikėjo visų atsivežtų daiktų tempti kilometrais. Įsikuriame dar apytuščiame kempinge ir einame miegoti – atsibudę tikimybės pamatyti beveik 40 000 žmonių ir palapinių jūrą. Ketvirtadienį prabundame anksti – prieš keletą dienų žadėtos vėsumos ir lietaus čia tikrai nerasime, pavėsio kempinge itin mažai, tad pirmos mintys sukasi apie karščio išsunktų jėgų atgavimą. Šiaip ne taip surandame kaip susimokėti už dušus (darbuotojai čia menkai padėjo, o informacijos prie dušų nėra), apsilankome pusryčių angare kur išgeriame kavos (kaina kaip alaus bokalo, apie 2,5-5e) ir apsiruošę pajudame link antrosios „Youtube“ scenos. Pirmam pasirodymui pasirinkome Niujorko hardcore-punk atstovus „Stray From The Path“. Paskutinis šios ketveriukės albumas itin geras – visiems sunkesnės muzikos (o ypač mėgstantiems „Rage Against The Machine“ prieskonį) rekomenduoju išgirsti 2022-ųjų „Euthanasia“. Tikėjausi išgirsti nemažai kūrinių iš šio albumo, tad buvo smagu jau 13:30 judinti kaulus pagal “Guillotine”. Žinoma, reikėjo nepersistengti, mat pirmoji diena itin stipri ir dar daug visko laukė. Kita vertus, išgirdus pirmuosius „First World Problem Child“ akordus galvoje atsiradusios mintys „šita daina atliekama karta su Sam‘u iš Architects/Architects šiandien irgi groja/Ar dabar į sceną žengs Sam‘as?“ visus planus braukė į šalį. Gaila, bet Sam‘as į sceną nežengė, kaip vėliau paaiškėjo prisijungti jis planavo, tačiau tiesiog strigo kamščiuose prie festivalio. Kažkur tokiu metu ir prasidėjo eismo spūstys, bei gausesnis palapinių statymas – iki koncertų dar neužpildytas kempingas ėmė pildytis. Vėlyvi festivaliautojai tikėta praleido vieną rimčiausių ketvirtadienio pasirodymų. [nuotrauka2] Pirmieji pagrindinėje „KB“ scenoje pasirodė įvairiausių [i]react video[/i] pažibos ir deathcore sensacija „Lorna Shore“. Bene sunkiausia festivalio grupė lietuviškuose festivaliuose imtų [i]headliner[/i] poziciją, o čia grojo vos antrą valandą dienos, kaitinant beprotiškai saulei. Black metal ir modernų death metal maišantys vaikinai, vedini naujojo vokalisto Will Ramos sugrojo 45 minučių programą, kurioje skambėjo jau legendinis „To The Hellfire“ ir visa 21 minutę trunkanti „Pain Remains“ trilogija. Negali nesistebėti Will‘o vokaliniais sugebėjimais, net ir nemėgstantys deathcore/death metal/black metal turi pripažinti, kad tai ką atlieka šis 29-erių amerikietis yra įspūdinga. Drąsiai galima sakyti, kad modernus metalas gerose rankose. Grojant vietinei roko grupei „Horkyze Slize“ nusprendėme pasidairyti po festivalio teritoriją – maisto čia nemažai, aplikacijos žemėlapyje (kuris, beje, kartais pavedė) išmėtytas jis po visą teritoriją, niekas neriboja kur jį valgai ar kur geri bokalą alaus. Tarkime panašaus dydžio Lenkijos Open‘er, maistas yra tik vienoje vietoje ir gėrimų negali išsinešti. Čia viskas ženkliai laisviau, pasirinkimas didesnis, eilės žymiai mažesnės (dažnai maistą gaudavome iškart), alaus pasirinkimas įspūdingas. Kariniuose angaruose įrengti stalai, kur galima patogiai ir vėsiai prisėsti. Taipogi galima buvo rasti sėdmaišių, paplūdimio kėdžių, stalų ir kitų patogumų. Greta „Youtube“ scenos buvo įrengta vegetariško/veganiško maisto zona, o šalia jos pora nedidelių scenų – saulės energija varoma diskusijų scena ir karaoke (vakare ji tampa silent disco scena), kur buvo galima išgirsti nuo itin vykusių „In The End“ atlikimų iki gerąją prasmę itin blogų bandymų sudainuoti „Barbie Girl“. Beje, festivalyje už viską (išskyrus atributiką) privaloma atsiskaityti apyranke/apyrankėje įmontuota kortele. Ją gaunate iškart atvykę, o pasipildyti galite [i]top-up[/i] punktuose. Kaip ir patogu, nereikia turėti kortelės ar grynų, tačiau sykį teko suprasti, kad maistui pinigų nebeužtenka ir reikia ieškoti [i]top-up[/i] vietos. Taipogi nepavyko sudalyvauti silent disco – atlaukus eilę supratome, kad reikalingas 500 CZK užstatas už ausines, ir tuo metu neturėjome pakankamos sumos – pasipildyti ir vėl laukti eilėje nesinorėjo. Beje, nepanaudotus pinigus lengvai galima susigrąžinti į banko sąskaitą (pinigus atgavome po 2 dienų). Kaip ir paprasta, bet kiek neįprasta – gal tokius dalykus kada pamatysime ir mūsų šalyje. Po mažos kelionės po festivalio teritoriją vėl grįžtame prie „KB“ scenos, kur mūsų laukia įvairius žanrus į metalcore puodą įmaišantys „I Prevail“. Džiugu, jog pavyko išgirsti ne tik „Hurricane“, „Body Bag“, „Bad Things“, „Self-Destruction“ bet ir su jais supažindinusią „Come And Get It“. Publikos prajudinimui vyrukai pagrojo ir „System of a Down - Chop Suey!” bei “Slayer - Raining Blood”. Na, ir kas gi mūsų laukia toliau? Prieš 30 metų susikūrusi Pensilvanijos punk rock legenda „Anti-Flag“. Gal jiems būtų labiau tikusi viena iš mažesnių scenų? Itin laukios šios grupės pasirodymo, tačiau net ir skambant „The Press Corpse“ ar „1 Trillion Dollar$” neapleido mintis, kad klubo erdvėje būtų didesnis ryšys ir geresnė atmosfera. Matyt reikės suteikti dar vieną šansą. Vėl skubame į pagrindinę, didžiausią Europoje sceną „Fat Lady”, kur mūsų laukia šiuo metu su Metallica turuojantys britai „Architects“. Šypsausi, jog pasirodymą pradėda Sam Carter rėkiami “We are beggars, we are so f*cking weak” žodžiai iš „Nihilist“. Beje, čia vienintelė daina iš „All Our Gods Have Abandoned Us“ albumo – visos likusios iš trijų naujausių darbų. Gaila, jog užmirštamas ne tik „Lost Together // Lost Forever“ albumas (jau nekalbu apie senesnius darbus), bet ir itin svarbi daina „Gone With The Wind“. Gal 15 dainų repertuare neliko vietos? Nors turbūt ne vietos, o noro jas groti nebeturi [i]architektai[/i]. Atmetus šį faktą tikrai buvo ką išgirsti ir kur pajudėti – „Modern Misery“, „Doomsday“, „Impermanence“, „a new moral low ground“ ir pasirodymą vainikavęs „Animals“. Grupė per paskutinį dešimtmetį taip stipriai išaugo, jog kyla klausima kada jie paseks kolegų“ Bring Me The Horizon“ pėdomis ir patys [i]headlinins[/i] didžiausius Europos festivalius. Po „Architects“ antroje scenoje grojo pop punk žvaigždės „Simple Plan“, o trečioje „Evropa 2” scenoje grojo australai “Polaris”. Pamenu, jog pamačius, kad reikės rinktis niekaip negalėjau nuspręsti ką pamatyti labiau noriu. Atėjus laikui nuovargis ir noras bent kažkiek atgauti jėgas prieš „Slipknot” liepė klausytis „Simple Plan” iš tolėliau. Kanadiečiai sutraukė itin gausią minią (gal net ir didžiausią kokią matė antroji scena). Dainos „Jet Lag“ atlikimui jie pasikvietė tą patį vakarą koncertuoti besiruošusią „Taylor Acorn“, ir kiek daugiau nei valandos pasirodymą užbaigė su „Perfect“. Nuotraukų iš „Slipknot“ nerasite, mat niekam nebuvo leista juos fotografuoti. Tikėtina, jog priežastis paprasta – vos prieš porą dienų įvykusi narių kaina grupėje ir naujas narys, kurio net ir per ekranus neparodė nei sykio. Vokalistas Corey pripažino, jog turi šiek tiek problemų su balsu, tačiau gerbėjų armijai tai ne motais – 6 dainos iš albumo „Slipknot“, po porą iš „Iowa“, „All Hope Is Gone“, „Vol 3” - jei nieko nemaišau vos antrą sykį atliktas „Snuff“ tapo tikru desertu. Gaila, jog neišgirdome „Before I Forget“ ar „Left Behind“, kurią po poros dienų amerikiečiai atliko „Download“ festivalyje. Na, bet turėjome „People=Shit”, „Duality“ ir dešimtis tūkstančių žmonių pašokdinusį „Spit It Out“. Beje, pasirodymo metu vienas statinių/būgnų rinkinys buvo tuščias – vienas grupių įkūrėjų „Clown“ negalėjo koncertuoti ir būti su grupe dėl žmonos ligos. Na, bet „Tortilla Man“ bandė šią vietą užpildyti ir nenustygdamas judėjo pirmyn atgal, aukštyn ir žemyn. Tikri profesionalai bei [i]headliners[/i], kurių iš šios vietos niekas neišstums. [nuotrauka3] Muzikinė programa baigesi vidurnaktį su „Bloodywood“ ar „Taylor Acorn“ koncertais atitinkamai trečioje ir ketvirtoje scenoje. Penktadienį nusprendėme pradėti aktyvioje zonoje, aplankėme „Playstation“ angarą, kur buvo galima išbandyti „PS Exclusive“ žaidimus, taipogi paragavome tradicinio čekiško deserto „Trdelnik“. Aplankėme madų zoną, atradome kaljanų erdves ir nedidelį [i]skate park‘ą[/i]. Supratome, kad per keturias intensyvias dienas visur nebūsime ir reikia po truputį rinktis ką norime pamatyti – pirmasis muzikinis pasirodymas „Mod Sun“ kiek atskleidė kokia diena šiandien laukia – publika žymiai jaunesnė, daugiau trap/rap/rock maišančių atlikėjų, o viską vainikuos „Mod Sun“ bičiulis „Machine Gun Kelly“. „Mod Sun“ daugeliui žinomas dėl santykių ir bendros dainos su Avril Lavigne - deja poros keliai išsiskyrė prieš pusmetį ir atlikdamas „Flames“ „Mod Sun“ nedžiūgauja. Po lietumi pažymėto pasirodymo laukia kažkada labiau į nu-metal pusę linkę, o dabar rock/rap ir stipriau išreikštą pop maišantys „Hollywood Undead“. Dainos apie vakarėlius, antrą galą ir apgailėtinas bandymas ieškoti gerbėjo, kuris su jais kartu sugrotų dainą. Gerbėjas atsirado, jau lipo į sceną, tačiau čia buvo tik akių dūmimas, mat į sceną žengė gitaros sensacija ir MGK gitaristė Sophie Lloyd. Šiek tiek bandymo apsimesti, kad nemoka groti ir neaišku kur likęs užmirštas tikrasis gerbėjas. Liūdna. Pasukome išgirsti „Call Me Karizma“, tačiau net ir stovint atokiau garsas buvo itin stiprus ir po trijų ar keturių dainų nusprendėme ramiai palaukti „Billy Talent“ – pusantros valandos punk roko su 20 geriausių dainų, tarp kurių „Fallen Leaves“, „Red Flag“, „Rusted From The Rain“, „Surprise Surprise“, „Devil in a Midnight Mass“, „This Suffering“, „Pins and Needles“, „Try Honesty“. Įdomus faktas – fotografai prie scenos įėjo su kaukėmis, matyt kanadiečių paliepti – dabar tai jau kiek užmiršta ir kiek keista, nors dar prieš porą metų covid laikotarpio renginiai tik tokiu būdu ir vyko. Antrąją sceną šį vakarą uždarė provokatorė Ashnikko, iki šio festivalio jos nebuvau girdėjus, tačiau pasirodo gerbėjų ji turi – 1,7 milijono Instagram’e, 500 tūkstančių Facebook, šeši milijonai [i]montly listeners[/i] (aktyvių klausytojų) Spotify ir dainos turinčios 200-440 milijonus perklausų. Susidomėjusių buvo, tačiau netruko dalis jų ir skirstytis. Ashnikko į sceną žengė kiek vėluodama (nors beveik visi koncertai prasidėjo sekundės tikslumu) su dviem šokėjom ir be jokios grupės. Savo reperturare atliko ne tik šimtamilijonines perklausas renkančius kūrinius bet ir savaip perdainuotą Sk8er Boi coverį. Beklausant pasirodymą kilo įtarimas kiek gyvo vokalo mes girdime – Ashnikko šoka, vokalas eina. Keista ir tai, jog atlikėja neužpildė pasirodymui skirto laiko ir nuo scenos nulipo ženkliai anksčiau. Na, bet bent jau galėjome neskubėdami artėti link pagrindinės scenos ir MGK pasirodymo. Beje, tarp dviejų pagrindinių scenų atlikėjų čia visada yra 5-15 minučių tarpas, kurio pilnai užtenka pereiti į kitą sceną. Nuo kempingo iki pagrindinės scenos kelionė trunka iki 10 minučių, tad atstumai čia tikrai nėra dideli ir viskas itin patogiai išdėstyta. „Machine Gun Kelly“ savo karjerą pradėjo kaip itin sėkmingas reperis, vėliau pažintis su Blink-182 būgnininku Travis Barker jį atvedė į pop-punk pasaulį. Kartu su Travis išleisti „Tickets To My Downfall“ ir „Mainstream Sellout“ buvo pokyčių albumai, kuriuose skamba kiek labiau paaugliškos temos ir jau minėtas nesudėtingų akordų amerikietiško pyrago pop punk‘as. „Forget Me Too“, „Bloody Valentine“, „maybe“, „I Think I‘m OKAY“, „my ex‘s best friend“ ar originaliai su WILLOW (Willow Smith) atliekamas „emo girl“ skambėjo ir Čekijos publikai. Scenoje laiptų piramidė, ugnis ir jau aprašyta Sophie Lloyd. Iš 23 dainų 18 buvo iš dviejų naujausių albumų (TTMD ir MS), taipogi trys dainos iš senesnio „Hotel Diablo“. Kaip ir aišku, jog šis žingsnis į roko sceną MGK pakelė į [i]headliner[/i] statusą ir atnešė ženkliai didesnę sėkmę nei žymieji ginčai su Eminem. Iškart po MGK skubėjome į ketvirtąją sceną, kur kiek vėluodami pasirodymą pradėjo „ant bangos“ esantys „Sleep Token“. Šie kaukėti muzikantai koncertus išparduoda per minutes (10 000 bilietų Wembley arenoje dingo per 10 minučių), tad tikėjomės sausakimšos palapinės (trečioji ir ketvirtoji scenos nėra [i]open air[/i]). Dėl kažkokių techninių trikdžių grupė koncerto nepradėjo laiko, tad iš dainų sąrašo išbraukė dvi dainas – Vore ir The Love You Want. Scenoje jie grojo paskutiniai, tačiau matyt koncertai negali tęstis iki begalybės ir turi baigtis sutartu laiku. Atmetus šias dvi dainas liko apie 45 minutes vienam laukiamiausių pasirodymų. Tokio kalibro grupės nusipelnė bent jau antrosios scenos, gal net Ashnikko vietos. Bet kokiu atveju „Chokehold“, „Granite“, „The Summoning“ visiškai išnešė ir pavydėjau, kad kažkas juos išgirs kitą dieną „Mystic Festival“ Gdansk‘e. Iš tiesų, tai dar viena grupė kurią pražiopsojo lietuvių organizatoriai – dabar jau turbūt nebeįperkama, o šiai vasarai dar buvo traktuojama kaip vidurio dydžio. Tas pats Wembley pavyzdys ir į solo pasirodymą Čekijoje ištirpę bilietai pranašauja puikią ateitį „Sleep Token“. [nuotrauka4] Norintys galėjo pirmąjį šeštadienio pusdienį skirti maudynėms greta esančiame ežere (čia buvo galima ir stovyklauti, tačiau iki aktyvios zonos jau reikėtų kiek paeiti), pasikelti festivalyje įrengtu apžvalgos ratu ar sužaisti futbolą įrengtoje aikštelėje. Šią dieną muzikine prasme pradėjome vėliau – 16:35 į sceną žengė „The Hunna“, vėliau pagrindinėje scenoje koncertavo „ X Ambassadors“, o norintys sunkiau galėjo kratyti galvas pagal „Landmvrks”. Po šių mūsų laukė absoliutus vakaro [i]highlight[/i] – „Papa Roach“. Nenuostabu, jog jie žadėjo čia sugrįžti kaip headlineriai, jie tikrai to verti, ypač jei ištrauks kokią „Greatest Hits“ ar „25th Infest Anniversary” kortą. Ir dabar hitų ir ugnies tikrai netrūko, o ir publika buvo tokia pat laiminga kaip ir nu-metal legendų vokalistas Jacoby. Kas buvo koncerte Vilniuje puikiai pamena jo energiją ir nuostabų bendravimą – viskas dar čia, niekas nedingo. J.Shaddix lipa į minią, skiria laiko gerbėjams, išlieka itin dėkingas ir sekančia sekundę šauna „The Prodigy – Firestarter“ ar klasikinį „Between Angels and Insects“. Nekalbu apie minios traukiamus „Scars“ ar „Last Resort“. Nuostabu, vienas geriausių festivalio pasirodymų ir laikome sukryžiuotus pirštus, kad grupė grįš stipriau – gal ir su pilna „Infest“ programa 2025-ais metais? Dar viena dilema – Alice Merton ar nutrūktgalviai „While She Sleeps“? Pasirinkome antrąjį variantą ir buvome sausakimšoje „Evropa 2” palapinėje. Vokalisto šuoliai nuo stulpų į minią? Buvo. „Slipknot‘iškas“ „Jump The F*ck Up”? Buvo. Daugiau garso nei reikia? Buvo. Trumpas, bet ištaškantis dainų sąrašas? Buvo. Valanda su britais prabėgo itin greit. Nuostabu kaip stipriai išaugo ir ši grupė – rudenį jų laukia turas po dešimt tūkstančių melomanų talpinančias arenas su „Bury Tomorrow“. Vakarą turėjo vainikuoti „The 1975”, tačiau prie pagrindinės scenos vietos buvo ženkliai daugiai nei per MGK ar „Slipknot“ – matyt britai dar nėra tokio pat lygio grupė ir šioje vietoje norėjosi kažko stipresnio (gal kokia grupė, kur „Last Resort“ dainuoja būtų labiau tikusi). Paskutiniu metu antraštėse kartu su Taylor Swift draugauja/nedraugauja figuruojančio vokalisto Matty Healy ir kompanijos ilgai neklausėme, pajudėjome link tik tok/reels pagalba populiarėjančio „Kid Brunswick“, kuris tenka pripažinti geriau [i]scream‘ina[/i], nei dainuoja. Bandymai užkurti mosh pit‘us irgi buvo nevykę, o scenoje atlikėjas atrodė kiek pasimetęs. Na, viskas tvarkoje, buvo galima rinktis ir kitas muzikines pramogas – atviroje erdvėje jau karaliavo DJ – kaip smagu buvo pabūti rokotekoje, tarp tokių pačių gerbėjų ir kartu dainuoti „System of a Down“, „Blink 182” ar net „Architects“ dainas. Visai iš galvos išgaravo, jog šis festivalis baigiasi ne šeštadienį, kaip įprasta, o sekmadienį ir visas vakarojimas vyksta dabar – tą supratome tik sekmadienį po koncertų nebuvo nei DJ, nei veiksmo, o ir maisto vietų sparčiai mažėjo. Tai jei vyksite čia kitais metais, turėkite omeny, kad visas naktines jėgas atiduokite šeštadienį! Sekmadienis prasidėjo itin anksti – dėl tos pačios priežasties, jog viskas ir anksčiau baigėsi, o visi vietiniai turėjo dar laiko grįžti namo ir ramiai pirmadienį keliauti į darbus. Nemaža dalis stovyklautojų jau nešėsi daiktus ir susirinko palapines. Na, bet grįžkime dar trumpam prie muzikos – 12:10 į sceną kviečiami australai „Stand Atlantic“, moterišku vokalu išsiskiriantys pop punker‘iai anksčiausius jau būrė į mosh pit‘ą, o gerbėjai jau trypė kažkada čia buvusią žolę ir kėlė dulkes. Žinoma išgirdome didžiausią hitą „Deathwish“, tačiau skambėjo ir senesnis „Lavender Bones“ ir naujausias singlas „Kill[h]er“. Daina tikrai verta dėmesio, į savo grojaraštį įsitraukiau. [nuotrauka5] Pagrindė scena teko trims seserims iš Meksikos „The Warning“, tačiau laikas vėl buvo skirtas pasistiprinimui bei atributikos įsigyjimui – „Rock For People“ kepurė ir „Bury Tomorrow“ marškinėliai. Didžiausių grupių atributika čia laukė visos festivalio metu, o mažesnių tik tą dieną kada jos groja. Beje, atributikos angare vyko ir susitikimai su grupėmis, norintys galėjo paspausti ranką ir gauti parašus net ir iš „Papa Roach“! Beje, festivalis pateikė ir keletą slaptų pasirodymų, tačiau nesitikėkit Metallica – pagrinde nedidelės grupės netikėtose vietose. Paskutinei dienai einant į pabaigą pavyko išgirsti trumpą Lietuvoje puikiai pažįstamos metalcore grupės „Bury Tomorrow“ programą, nutrūktgalvišką „Barns Courtney“ pasirodymą, kurio metu atlikėjas į šipulius sudaužė gitarą, šoko į minią ir ant gerbėjų rankų gurkšnojo viskį. Na, ir beliko „Nothing but Thieves“, kurie gal kiek nuobodokai atrodė, tačiau nepaneigsi jų muzikių galimybių ir talento. Festivalio uždarymui liko „Muse“ – net 6 dainos iš naujausio albumo „Will of the People“. Gal kiek daugoka, bet bendrai, tiek klausant, tiek žiūrint vizualizacijas viskas puikiai susiliejo į vieną pasirodymą. O ir hitai „Time is Running Out“, „Supermassive Black Hole“, „Hysteria“ , „Plug in Baby“, „Starlight“ nebuvo nugrūsti į galą ir užėmė kas antros ar trečios dainos vietas. Scenoje iš pradžių degė „WOTP“ logotipas, vėliau pasirodė gigantiška kaukė – tokias kaukes dėvėjo ir muzikantas koncerto pradžioje. Tradiciškai koncertą užbaigė „Knights of Cydonia“, o festivalio organizatoriai paruošė fejerverkus. Publika atsisveikino su Matt Bellamy ir festivalis ėmė po truputį dingti – scenoje jau darbavosi žmonės, o festivalio lankytojai po truputį apleido aktyvią zoną. Reziume, festivalis tiktai labai vertas dėmesio, viskas arti, patogu, niekas nekrato kiekvieno įsinešto maišo į stovyklavietę, tualetai tiek toi toi, tiek keramikiniai, patogūs dušai su šiltu vandeniu, geras alus ir kokteiliai, gausus maisto pasirinkimas, mažos eilės (nebent renkatės eiti į tualetus tarp grupių). Žmonės bendraujantys ir draugiški, jokių konfliktų nei girdėjau, nei mačiau. Pasisekė ir su oru – lietaus matėme vos vos. Kainos kiek geresnės nei Lietuvoje. Tikimės, jog kitais metais sugrįšime, manau, jog atradome naują mėgstamiausią festivalį.