POKALBIS | Šaltas miglotas metalas ir šiltas pasikalbėjimas: švedai MARA

Lietuvos metalo scena, nors ir nedidukė, bet ori ir gyvybinga. Turime savų grupių, bet turime ir bent keletą vietų, kur galima nueiti paklausyti ir atvykėlių. Kartais tai būna dideli (žinoma, sąlyginai, nes arenų čia nepririnksi) grandų pasirodymai, bet kartais būna žiauriai smagu nueiti į mažą sausakimšą priprakaituotą klubo salytę ir pavėpsoti į nelabai populiarias, nelabai žinomas, bet įdomias ir džiuginančias grupes. Su švedais MARA susipažinome turbūt pagrindiniame sostinės metalistų klube „nArauti“, kuriame grupė koncertavo porą kartų ir visai norėtų sugrįžti vėl. „Mara“ prisistato kaip „miglos apgaubtas metalas iš užšalusių Švedijos krantų, skambantis kaip mizantropija ir dvasingumas kartu“. Vaikinai susibėgo 2012 metais Apie jų kūrybą, grupės gyvenimą ir planus ir pasikalbėjau su MARA vokalistu Dimitrios Olsson-Yaouzis. M. Dimitrios, papasakok, kaip ir kodėl iš Švedijos jūs atsigrūdot į Lietuvą net du kartus per gana trumpą laiką (MARA grojo 2022m birželį ir lapkritį). Ar patiko jums čia? D: Tiesiog per savo įrašų kompaniją susipažinome su „THP Productions“ vadove Agrita ir paprašėme, kad paorganizuotų mums turą po Baltijos šalis. Buvom groję Europoje, bet niekada nebuvome užsukę čia, o staiga atsirado galimybė pagroti Latvijoje ir Lietuvoje. Tai ir pagrojom, tai ir patiko, tai ir sugrįžome dar kartą. Grojome Rygoje, Vilniuje, ir Kaune. Publika Lietuvoje mus tiesiog sužavėjo. Lyginant su Švedija, jūs taip aktyviai ir nurautai mus priėmėt! M: Kaip keista, pastarąjį kartą buvo net liūdna, kai po „Stormgrey“ į jus reagavo daug santūriau, o tu vis tiek sakai, kad mūsų audringa publika. Papasakosi apie Švedijos klausytojų reakcijas? D: Švedai… Švedijoje tiek daug metalo grupių, kad yra labai daug iš ko rinktis, tai viena. Antra, švedai yra labai linkę būti visažiniai šioje srityje, taigi kai ateini pagroti į koncertą, jie paklausys, pakraipys galvą ir sakys: „tikrai būna ir geriau“. Kartais atrodo, kad klausytojai stovi ir užsirašinėja pastabas apie tempą, apie ritmą, skaičiuoja kažką. Man muzika nėra ritmo skaičiavimas ar kokia matematika – tai menas, emocija. M: Gal taip yra dėl to, kad švedai yra šiek tiek išlepinti didžiulio pasirinkimo tarp metalo grupių? D: Manau, tu iš dalies teisi. Švedijoje turime begalę grupių ir koncertų. Pridėkime mentalitetą, kuris tarsi įpareigoja jaustis daug žinančiu, ir anaiptol nepadrąsina jaunų grupių kurti ir rodytis viešumoje, ir turime auditoriją rimtais veidais, dažniausiai atsisakančią šokti į moshpit ratelį. Nesuprask neteisingai – man labai patinka Švedija, bet kartais trūksta to nuoširdaus susidomėjimo ir palaikymo.. M: Grįžkim į pradžią: kaip viskas prasidėjo su „Mara“? D: Man pradžia buvo tada, kai atsikrausčiau iš Getenborgą. Iš nuobodulio dainuodavau namie ir brazdindavau akustinę gitarą vis pagalvodamas, kad būtų smagu susirasti kokią grupę, kurioje galėčiau dainuoti. Kažkaip sutikau pirmąjį mūsų būgnininką Erik, su kuriuo pradėjom jammint’i. Sutapo mudviejų požiūris į muziką: abu sutikome, kad dabartinis metalas yra kiek per daug susintetintas, suprogramuotas, dingsta pati muzikos siela. Abu užaugome su ankstyvąja „Metallica“, „Testament“, „Slayer“ – visa klasika, mus nesvetimas ir black, ir death metalas, tačiau kurdami muziką nenorėjome prisirišti ir pataikauti kurio nors vieno stiliaus gerbėjams: vietoje to grojame kas mums patinka ir kuo norime dalintis su auditorija. Tada prasidėjo muzikantų paieškos. Daug kas atkrito, nes grojimas grupėje reiškia daug daugiau negu repeticijas garaže: grupė labai apriboja ir įpareigoja, taigi nukenčia kitas laisvalaikis, sumažėja laiko pabūti su artimaisiais, o kur dar gastrolės, koncertai. Maždaug apie tai kadaise dainavo KISS dainoje „Beth“: „Beth, girdžiu, kad skambini, bet negrįšiu šiandien namo, nes su bernais repetuosim per naktį“. Tačiau po truputį grupę sulipdėme ir įrašėme pirmąjį albumą. Labai siūlau jį paklausyti, bet ne po vieną dainą, o prisėsti ir paskirti 83 minutes išgirsti viską nuo pradžios iki galo: įlgai jį dėliojome, viską iki smulkmenų apmąstėme, tai jei klausysite po vieną dainą, jos neteks dalies savo žavesio. M: Kas jums svarbiausia muzikoje? D: Tikrumas. Ir nesitaikstymas su leidybinių kompanijų nesąmonėmis. Visos blogybės prasidėjo su pop muzika, bet perėjo ir į metalo sceną: leidėjai išgirsta, kad daug kam patinka tam tikras skambesys – ir pirmyn: suprogramuoti būgnai, autotune’as ant vokalo, bac bac – štai jums daina, kuri patiks masėms. O kaip su pagrindine mintimi, o kaip su menu muzikoje? Norime ir stengiamės daryti viską savaip ir pasakyti tai, ką norim pasakyti, o ne tai, kas gali kažkam patikti. M: Bet kas, jeigu norėsite pasakyti kažką labai nepatogaus ir jus įtrauks „cancel kultūra“? Aš jau nekalbu apie „Morrissey“, kuris nuolat gauna pylos ir canceliautojų pykčio už savo nevisai korektiškus ir nevisai galinčius patikti visiems pasisakymus. Juk yra ir nemažai metalo grupių, kurias cancellino už jų požiūrį, už jų pareiškimus, už jų muziką. Kokia jūsų nuomonė apie visa tai? D: Mūsų nuomonė ta, kad vienas iš svarbiausių dalykų žmogui yra laisvė reikšti savo nuomonę ir jausmus. Asmeniškai aš negaliu pakęsti cancel kultūros. Manau, ji daro žalą pasauliui, ypač menui. Kai už nuomonę ar pasisakymus cancellinami kūrėjai, kas gali būti blogiau? Nebūtina sutikti su viskuo, nebūtina visus mėgti, tačiau gal palikime kiekvienam spręsti ir rinktis ką daryti ir kaip galvoti, kitaip nueis velniop bet koks noras kurti tikrus dalykus nesistengiant įtikti visiems. Menas turi būti apie laisvę kurti, ne kitaip. M: Tai nebijodami tų cancellintojų, kokioje dabar scenos vietoje esate? Visiškas underground ar jau stiebiatės į viršų ir pradedat žydėti paviršiuje? :) D: Noriu tikėti, kad po truputį stiebiamės. Į koncertus ateina žmonių, jiems patinka mūsų muzika. Kai pradėjome, į koncertus ateidavo po 10 žmonių, bet ir tokiu kiekiu labai džiaugdavomės, nes su tokiais klausytojais atsiranda ypatingas ryšys. M: Turbūt klaikiai nuvalkiotas klausimas, bet pati nesuprantu, tai užduosiu jį. Koks jūsų muzikos stilius? D: (juokiasi) Mes ir patys nežinome. Be abejo, grojame metalą, o dėl tų smulkesnių žanrų, tai neprisirišame prie nei vieno. Minėjau, kad klausau daug black metal, tačiau juk mūsų muzikoje jo praktiškai neišgirsite. Kita vertus, stengiamės naudoti black metal peizažą, tą garso drobę, ant kurios piešiame derindami skirtingas spalvas, garsus, nuotaikas ir t.t. Darome tai, kas mums patiems gražu, o kas jau išeina, tai vadinkite kaip tik norite. M: O kaip jums išeina tas, kas išeina? Koks yra jūsų kūrybos procesas apskritai? D: Na, kiekvienas turim savų minčių, kurios kyla įvairiu metu įvairiose vietose. Į repeticijas kiekvienas atsinešame savo sumanymus, o tada tuos sumanymus po truputį aplipdome, papildome, pakeičiame, taip lėtai ir stumiamės į priekį su dainomis. Pavyzdžiui, aš kasdien po 4 valandas groju gitara, neturiu kito gyvenimo, tai kartais sėdžiu, improvizuoju kažką, o tada būna tas „o, čia bus gerai!“. Atnešu tai į repeticiją, ir bernai paklauso, kartais apsidžiaugia, o kartais pažiūri taip, kad tylėdamas susikišu tą savo „kažką“ atgal į kuprinę: gal kada nors vėl parodysiu, tada patiks, o gal šitam gabaliukui jau ir galas, jis niekada neišdygs. M: O kaip dainų tekstai? D: Su tekstais aš palaukiu, kol sukursime muziką, tada sėdu jos klausyti ir rašau, trinu, rašau, trinu, trinu, rašau, rašau. Man muzika svarbiau nei tekstas, bet, žinoma, jiems taip pat skiriu nemažai laiko ir pastangų. Negaliu rašyti teksto tol, kol nežinau dainos struktūros, be to, man būtina pajausti nuotaiką, emociją, o tik tada įprasminti viską žodžiais. M: Dar vienas nuvalkiotas klausimas: iš kur semiesi įkvėpimo tekstams? D: Kartais žodžiai ateina savaime. Tada sėdžiu kokiam tramvajuj ir užsirašinėju tekstą ant ko tik pakliūva. Dažnai skaitau XV a. religinius tekstus (štai ką aš darau, kai negroju gitara). Kartais tenka perskaityti tą patį tekstą kokius keturis kartus, kad kažką pradėčiau suprasti, tačiau kai pramuša, tai ten viskas taip gražu ir įdomu! Viskas – ritmas, žodžių žaismai, istorija – tiesiog plaukia ir užburia. M: Neišvengiamai turiu paklausti, kokie įspūdžiai pabuvojus Lietuvoje…? D: Čia gerai! Neužmiršiu, kai atgrojome „nArauti“ klube, o nakvojome keistoje bakūžėje Šnipiškėse, prie pat dangoraižų. Buvo pigu, keista ir labai gerai. Puikūs įspūdžiai. M: Bent jau nelikot nakvoti klube :) D: Šiaip tai nedaug trūko, kad liktume. „Stormgrey“ būgnininkas siūlė, kad po vakarėlio ten nakvotume, bet dabar galvoju, kad gerai padarėm išėję, nes kitą dieną irgi turėjome koncertą, tai tie audringi šventimai galėjo kažkiek pakenkti muzikos kokybei. :) M: Ar turi kokį labiausiai įsiminusį koncertą? D: Kartą trankėmės su turu po visą Europą, tai labiausiai nustebino Lenkija. Ta publika išprotėjusi. Jie taip gerai reaguoja į grupes ir tiek daug išgeria, kad niekada gyvenime to nemačiau (juokiasi). Mes tiek nesugebam. M: Papasakok apie savo naują albumą, kuris pasirodys… kada? D: Tikiuosi, kad 2024 metais. Stumiamės į priekį, bet jis bus išjaustas ir išbaigtas. Prikūrėme tokios muzikos, kad patys sunkiai ją sugrojame, tai užtrunka nemažai laiko, kol išgirstame tai, ką norime. Bet tikrai didžiuosimės, kai pabaigsime: mano požiūriu tai albumas bus unikalus, nepanašus į jokią konkrečią grupę, vientisas, kietas ir gražus. Antrasis albumas, kaip jam ir priklauso, bus aukštesnio lygio nei mūsų debiutas. M: Kiek dainų jau paruošėte? D: 5–6 dainas. Dar tiek pat, ir būsim pasiruošę. Viskas nemažai užtrunka, nes grupėje buvo pasikeitimų, prisijungė nauji žmonės, tai turėjome apsišlifuoti, susidraugauti, bet dabar jau esame gana tvirtai įsikabinę į MARA. M: Esate draugai ar kolegos? D: Neišvengiamai tampi draugais, kai praleidi tiek daug laiko repeticijose. Aišku, būna nesutarimų, tačiau jie netampa pykčiais ir nesantaika. Gerai sutariame. Taip, mes esam draugų šutvė ir labai mėgstam vienas kito kompaniją. Taip lengviau ir leistis į turus, ir repetuoti, ir kurti. M: Tai labai lauksime jūsų Kaune, ir ačiū už pasišnekėjimą! D: Taip, labai tikimės vėl pamatyti lietuvišką auditoriją. Iki greito!