Šiandien internete pasirodo ilgai lauktas pirmojo GJan lietuviško albumo „Pasiduodu sau“ skaitmeninis variantas. Albumo kompaktinis diskas bus pristatytas spalio 24 d. Vilniuje “Cozy by Siemens” erdvėje. Pristatymo koncertas taps didžiausiu GJan biografijoje. Jam dainininkė rengiasi taip rimtai, kaip nė vienam iki šiol buvusiam pasirodymui. Likus kelioms dienoms iki koncerto, kalbamės su Greta Jančyte, geriau žinoma kaip GJan.
Greta, kaip vyksta pasirengimas „Pasiduodu sau“ albumo pristatymo koncertui?
- Visus metus rengėmės šiam įvykiui, todėl džiugu, kad pagaliau artėjame finalo link. Jau viską galutinai susidėliojome, surepetavome. Koncerto programa - labai vientisa, kaip, beje, ir pats albumas. Tarsi viena istorija iš daug mažesnių istorijų. Apie tai, kaip aš per šiuos metus pasidaviau sau.
Kas matė tave užkulisiuose prieš koncertus, žino, kad labai jaudiniesi. Ar jau turi receptą, kaip suvaldyti jaudulį prieš patį didžiausią savo pasirodymą?
- Dabar jaudinuosi daug mažiau. Tai irgi savotiškas pasidavimas sau. Turbūt suaugau ir taip stipriai nebesureikšminu savęs. Aš visada labiausiai išgyvenu ne dėl to, kaip sudainuosiu, o dėlto, ką reikės kalbėti tarp dainų...
Yra nemažai atlikėjų, kurie šią problemą išsprendžia nekalbėdami išvis.
- Kartais ir man taip norisi, aš mažai ir kalbu. Per pastaruosius metus išties pradėjau daug paprasčiau į tai žiūrėti. Supratau, kad svarbiausia ta istorija, kurią noriu perteikti dainoje. Todėl turiu susikoncentruoti į ją, o ne baimintis, ką reikės sakyti dainai pasibaigus.
Naujausia tavo daina „Ruduo“ ir jos vizualizacija dešimt dienų buvo žiūrimiausias vaizdo įrašas Lietuvoje ir „Youtube“ rinko po milijoną peržiūrų per savaitę. Kaip jautiesi, kai tavo daina tampa tokia populiari?
- Stengiuosi nesureikšminti. Tik nesupraskit neteisingai, man svarbu, kad daina patinka žmonėms, jie jos klauso, išgyvena savo jausmus. Ačiū, už visus gražius žodžius. Tik aš visada noriu, kad žmonės labiau žinotų mano dainas, o ne mane, kaip asmenį.
Nori pasakyti, kad šlovė tau niekada nebuvo svarbi? Net tada, kai buvai šešiolikos ir tik pradėjai savo karjerą?
- Niekada nesiekiau šlovės ir neturėjau plano bei noro išgarsėti. Visada svarbiausia man buvo muzika. Rokas (GJan prodiuseris R. Jansonas - aut. past.) vieną kartą man pasakė frazę, kuri labai įstrigo: įsivaizduok, jei pasaulyje staiga liktum tik tu ir tavo dainos, juk nenorėtum likti su mėšlo krūva. Pamaniau, kad tikrai nenorėčiau. Todėl stengiuosi daryti tik tai, kas man patinka. O kai tai patinka dar ir kitiems, labai apsidžiaugiu.
Esi sakiusi, kad tokios dainos „Not Afraid“ sėkmės nesitikėjai. Kaip jauteisi, kai prieš septynerius metus ji, o paskui ir antra daina „Tattoo“, tiesiog sprogo internete?
- Atrodė, kad viskas vyksta ne apie mane ir ne su manimi. To dėmesio staiga atsirado tiek daug, kad net nežinojau, kaip reaguoti. Būdavo labai keista išgirsti savo dainą grojančią kažkieno mašinoje, net nejaukiai jausdavausi. Gąsdino visų noras sužinoti, kas aš. Labai aiškiai supratau, koks aš intravertiškas žmogus, kiek man reikės dirbti su savimi, kad su tuo susidoročiau.
Nuo pirmųjų dainų jau praėjo septyneri metai ir daug kas pasikeitė. Pirmuose klipuose buvai tokia dygliuota paauglė, dainavai tik angliškai. Tuomet buvo sunku įsivaizduoti, kad kada nors sulauksime tavo lietuviško albumo...
- Man tada buvo septyniolika ir tikrai buvo periodas, kai buvau pikta ant viso pasaulio. Ir sakydavau, kad lietuviškai nedainuosiu, nes atrodė, kad nemokėsiu parašyti tekstų. Tačiau dabar galiu pasakyti, kad su lietuvių kalbos atėjimu į dainas manyje įvyko didžiulis lūžis. Gimtoji kalba duoda laisvę labai tiksliai išreikšti mintį, emociją. Pradėjus dainuoti lietuviškai, aš supratau, kaip blogai mes iki tol dainavome angliškai. Todėl dabar, kai rašome angliškus tekstus, visada turime bendraautorį – anglakalbį vaikiną.
Prisimink, kaip išvis pradėjai dainuoti?
- Aš nuo mažens domėjausi daile, piešiau. Gyvenome netoli Vilniaus, Trakų Vokėje, todėl vienu metu lankiau J. Vienožinskio dailės mokyklą, o muzika susidomėjau, kai man buvo vienuolika metų. Tie gyvenimo metai buvo nelaimingi. Mirė mano tėtis ir šiaip buvo daugiau nelaimingų nutikimų artimoje aplinkoje. Turbūt tai mane giliai paveikė, nes kai praėjo šokas, pradėjau daug laiko skirti muzikai. Ne tik daug klausiausi, bet ir ėmiau taupyti pirmajai gitarai. Taupiau apie metus. Padėjo mama – ji parduodavo savo draugėms mano kurtus paveikslus.
Savo pirmam profesionaliam instrumentui užsidirbai pati ir niekas tavęs neskatino, nemotyvavo groti?
- Pati susigalvojau ir labai man tos gitaros reikėjo. Galų gale susitaupiau ir su drauge nuvykome į Vilnių pirkti. Buvau dar visai vaikas, nepagalvojau, kad tokio pirkinio čekį reikia išsaugoti. Kažkur jį pamečiau. O paaiškėjo, kad gitara - brokuota. Dar iki šiol ją turiu, reikėtų pagaliau susitvarkyti, nes korpusas vis dar juda. Bet tada nebedrįsau grįžti į parduotuvę ir prašyti, kad pakeistų, tai išmokau groti ir tokia netobula.
Vis sakai, kad gyvenai šalia Vilniaus, tačiau visi mano, kad esi iš Šiaulių...
- Šiauliuose gyvenau dvejus paskutinius mokyklos metus. Mokiausi specializuotoje dailės mokykloje, kur labai gerai jaučiausi. Praleisdavau ten visą dieną nuo 8 ryto iki 6 vakaro. Buvo puiki atmosfera, mus labai skatino kurti, beveik visi klasiokai ir baigę mokyklą savo gyvenimą susiejo su menais. Ir aš maniau, kad darysiu kažką susijusio su daile, apie muziką tuo metu rimtai net nesvarsčiau. Tiesa, tada taip pat jau dirbome su Roku, kūrėme pirmas bendras dainas. Taigi visai muzikos metusi niekada nebuvau. Rokas išgrynino mano muzikines mintis. Iš tiesų, jis yra labai didelė GJan dalis, nors ir nematoma. Galima sakyti, kad GJan yra du žmonės. Ir mūsų kūrybinis procesas niekada nesustoja.
Po lietuviško albumo pristatymo galime vėl laukti naujų dainų?
- Jau susikaupė nemažai angliškų kūrinių. Manau po šio lietuviško albumo pristatymo koncerto ateis laikas ir jiems. Labiausiai norėčiau, kad kiti metai nebūtų tokie įtempti ir apkrauti darbais. Norėčiau padaryti koncertinę pauzę ir daugiausia laiko skirti ramiai kūrybai, nes tą procesą labiausiai mėgstu ir šiuo metu labiausiai pasiilgau.
