FOTO REPORTAŽAS | YANN TIERSEN Kerber Complete Tour: Solo Piano + Electronics Vilniuje

2024 m. kovo 14 d. Vilniuje, „Compensa“ koncertų salėje, koncertą surengė žymus prancūzų multi-instrumentalistas ir kompozitorius Yannas Tiersenas. Po 9-erių metų pertraukos su koncertiniu turu „Kerber Complete Tour: Solo Piano + Electronics“ į Lietuvą sugrįžęs muzikantas klausytojus pakvietė į dviejų dalių pasirodymą: pirmojoje skambėjo fortepijonu atliekami žinomiausi Y.Tierseno kūriniai, antrojoje – elektroninė muzika. Šis Yanno Tierseno turas – netradicinis, jo metu muzikantas daugiausia dėmesio skiria tam, kas būtų neįmanoma įprastų gastrolių metu: asmeninio ryšio, įdomių žmonių ir vietų paieškoms. Pats vienas, be komandos ir reikalavimų sąrašo, Y.Tiersenas savo kemperiu keliauja po visą Europą, vengdamas greitkelių, rengdamas pasirodymus įvairiuose miestuose, miesteliuose bei kaimuose. Instrumentalistas tikisi, jog turo, kuris prasidėjo Orleane ir baigsis Bretanėje, metu jam kasdien pavyks pietauti ar vakarieniauti vis kito vietinio žmogaus – bičiulio, koncerto organizatoriaus ar gerbėjo – namuose. Yanno Tierseno vardas dažniausiai siejamas su svajingos melancholijos persmelktomis melodijomis, skambančiomis romantinėje komedijoje „Amelija iš Monmartro“ (su žaviąja Audrey Tautou pagrindiniame vaidmenyje) bei vokiečių tragikomedijos „Good Bye, Lenin!“ garso takeliu. Tačiau jo muzika – gerokai daugiau nei vien tik kino pasaulis: kritikai Y.Tierseno kūrybą lygina su Philipo Glasso ir Michaelo Nymano kūriniais, nekyla abejonių, jog jis – vienas ryškiausių ir originaliausių šio laikmečio kompozitorių. Nors Tierseno muzikinis stilius – lengvai atpažįstamas, bet sunkiai apibrėžiamas – kiekvienas jo albumas vis kitoks, melancholiškas skambesys virtuoziškai komponuojamas su klasikinės, folk, pop ir roko muzikos elementais. Savo kompozicijose Yannas Tiersenas naudoja begalę įvairiausių instrumentų, kurių dalies net negalima pavadinti muzikiniais: nuo klasikinio iki žaislinio fortepijono, nuo skirtingų gitarų iki buzukio ir ūdo, nuo valtornos ir saksofono iki metalofono, vibrafono, tam-tam būgnų, spausdinimo mašinėlės, virtuvinių prietaisų ir dviračio ratų skleidžiamų garsų. Įspūdinga ir tai, kad visais šiais instrumentais tiek įrašų studijoje, tiek gyvuose pasirodymuose jis groja pats. Nors viename interviu Tiersenas yra sakęs: „Aš nesu kompozitorius ir neturiu klasikinio muzikinio išsilavinimo“, tai galima laikyti koketavimu. Pradėjęs groti pianinu vos būdamas ketverių, sulaukęs šeštojo gimtadienio Yannas jau mokėsi groti smuiku, vėliau gilino žinias muzikos konservatorijose Renė, Nante ir Pajūrio Bulonėje. Studijuodamas Renė, Tiersenas susižavėjo tokiomis grupėmis kaip „Nirvana“, „Nick Cave and The Bad Seeds", „The Cramps", „Television", „Suicide", ir būdamas 13-os, pasidavęs paaugliškam maksimalizmui, sudaužė smuiką, nusipirko gitarą ir įkūrė roko grupę. Grupė netrukus iširo ir Tiersenas pradėjo eksperimentuoti su sintezatoriumi, sempleriu, būgnų mašina bei įrašinėti savo muziką. Ieškodamas savo įsivaizduojamo tobulo skambesio ir perklausęs galybę įvairios muzikos, jis nusprendė, kad tai, ko ieško ir neranda, gali sukurti pats. 1993-iųjų vasarą, naudodamas gitarą, smuiką ir klavišinį akordeoną, muzikantas sukūrė 40 kompozicijų, kurios virto pirmaisiais Yanno Tierseno muzikos albumais. Savo kūrybą kompozitorius pavadino „muzikinės anarchijos vizija“, nes kurdamas vadovavosi ne klasikiniais kanonais, o intuicija ir savo vidiniu matymu. 1995-1996 m. vos per pusmetį buvo išleisti du pirmieji Y.Tierseno albumai „La Valse Des Monstres" ir „Rue Des Cascades" (trumpų kūrinių, sukurtų naudojant žaislinį pianiną, klavesiną, smuiką, klavišinį akordeoną ir mandoliną, rinkinys). 1998-aisiais išleistas trečiasis jo albumas „Le Phare" pelnė Tiersenui ne tik komercinę sėkmę, bet ir entuziastingą kritikų pripažinimą: šie muzikos kūrėją vadino vienu originaliausių ir pirmaujančių naujojo amžiaus kompozitorių. Sulaukęs populiarumo Prancūzijoje, Yannas Tiersenas netruko išgarsėti visame pasaulyje – 2001 m. ekranuose pasirodė J.P.Jeunet filmas „Amelija iš Monmartro“, kurio garso takelį sukūrė talentingasis kompozitorius. Itin populiarioje romantinėje komedijoje skambėjo naujos kompozicijos ir dalis kūrinių iš pirmųjų trijų Y.Tierseno albumą, jų autorius buvo apdovanotas „Cezario“ apdovanojimu už geriausią filmui parašytą muziką, Pasaulinės garso takelių akademijos („World Sountrack Academy“) apdovanojimu, o „Amelijos iš Monmartro“ garso takelio albumas pateko į daugelio šalių muzikos topus, įskaitant pirmąją vietą Prancūzijos albumų tope. Nenuostabu, jog pasaulinė filmo „Amelija iš Monmartro" šlovė jo muzikos autorių padarė paklausų kino pasaulyje: 2003 m. ir 2008 m. ekranuose pasirodė tragikomedija „Labas, Leninai!" ir dokumentinė drama „Tabarly", abiejų filmo garso takelius Y.Tiersenas sukūrė nuo nulio. Įrašinėdamas savo vėlesnius albumus Yannas Tiersenas pradėjo bendradarbiauti su tokiais žinomais muzikantais ir solistais kaip „Ensemble Orchestral Synaxis“, Lisa Germano, Neil Hannon („Divine Comedy“), Jane Birkin, Elizabeth Fraser („Cocteau Twins“), Stuart A.Staples („Tindersticks“) ir kitais. Naujausias Yanno Tierseno albumas „11 5 18 2 5 18" pasirodė 2022 m. Koncerte Vilniuje lankėsi ir renginio akimirkas fiksavo fotografas Vytenis Jurevičius